Okuličiūtės dvarelio rūmai

Anykščių centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a I-oje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Jų statytoja ir pirmąja savininke buvo dvarininkė Okuličiūtė. Apie Okuličiūtės dvaro rūmų pastatymo istoriją kol kas nieko nežinoma. Tačiau patys rūmai apipinti su jais susietomis žmonių likimų istorijomis, įvairiais atmintyje išlikusių nutikimų pasakojimais. 

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis pastatas Anykščių krantinėje iškilo carizmo laikais, prieš 1863 m ir neatsiejamas nuo prasidėjusio sukilimo. Rašytojas A. Vienuolis rašė, jog, remiantis žmonių pasakojimais, ,,šiuos rūmus išstačiusi prieš lenkmetį vietos dvarininkė Okuličiūtė. Viename rūmų gale įrengusi salę, kur suvažiuodavę apylinkės dvarininkai reformatai pasimelsti ir pakonferuoti. Lenkmety čia buvęs sukilėlių štabas. Tarp grindų buvęs įrengtas slaptas ginklų sandėlis, kuris užsiliko iki šių dienų. Tą paslaptį išdavęs vienas katalikas dvarininkėlis, sukilėlių malšintojo rusų generolo Amados sekretorius. Okuličiūtė buvusi suimta ir ištremta. Jos rūmai konfiskuoti ir padovanoti tam pačiam generolui Amadai. Taip pat rašoma, kad nuo lenkmečio iki šių dienų tuos rūmus valdė 8 savininkai. Tačiau šiame pastate patys mažai tegyveno – juos dažniausiai išnuomodavę. Čia gyvendavę antstoliai, paskui buvęs paštas, vėliau įsikūrė urėdija, milicija... Prieš I- ąjį pasaulinį karą rūmus nusipirko vienas ligotas ponas iš Sankt Peterburgo, juose apsigyveno, išgijo ir čia praleido likusius 26 savo gyvenimo metus. 1918 m pasibaigus karui, šis savininkas mirė. Jo sūnus matininkas dvarelį pardavė vietiniam lietuviui A.Vienuolio giminaičiui farmacininkui Donatui Šukevičiui. Savo rankose Šukevičius rūmus išlaikė iki II –ojo pasaulinio karo (1939 m ). Pastatą jis restauravo ir, tuo pačiu, atnaujino prie rūmų kadaise XIX a įrengtą parką su užsilikusiais retų rūšių medžiais ir dekoratyviniais krūmais. Pastačius Anykščiuose malūną, dvarelio parkas labai nukentėjo nuo vandens, nes Šventoji net trečdalį parko apsėmė ir išplovė. Todėl liko tik menki dvarelio parko likučiai. Vienas jų – iki šiolei prie pat rūmų pamatų augantis didžiulis klevas. Pokario laikotarpiu likimas dvarelio rūmams buvo palankus. Okupaciniais sovietiniais laikais čia įsikūrė ir iki šiol tebėra Anykščių miesto viešoji biblioteka ( dabar – vaikų literatūros skyrius). Tai sąlygojo gerą pastato išlikimą, jį pritaikant kultūrinėms, edukacinėms reikmėms. 

Dvarelio rūmai iš karto krinta į akis, žingsniuojant iš Anykščių autobusų stoties per Šventosios tiltą į miesto centrą – kaip baltuojantis namas su kolonomis. Greta jo pastatyta upės užtvanka. Rūmai nedideli, santūrių, kameriškų formų, vieno aukšto su žema mansarda. Jie taisyklingo stačiakampio tūrio. Priekiniame pastato fasade akį patraukia išraiškingas portikas. Jį sudaro ant išlenkto neaukšto pjedestalo stovinčio keturios jonėninio orderio kolonos. Jos remia puslankio formos prieangio stogelį ir tarsi kviečia pakeleivius užsukti į vidų. Stačiakampiai vidutinio dydžio dvivėriai langai kadaise buvo su filinginėmis medinėmis langinėmis, kurios iki šių dienų neišliko. Rūmų autorius – ligi šiolei nežinomas profesionalus architektas. Jis pasitelkė grynas XIX a neoklasicizmo formas, jas meistriškai įjungė į vietos gamtinę ir architektūrinę aplinką.

Anykščių miesto statinių kontekste, kuris dėl istorijos eigoje praūžusių karų, gaisrų ir kitų negandų dabar turi skurdoką senosios architektūros paveldą, šis pastatas yra neįkainojamas perlas, priklausantis XIX a carinės Lietuvos aukštosios bajoriškosios materialinės kultūros palikimui.

Daugiau informacijos: www.antour.lt