Limbažiai (latv. Limbaži)

Limbažiai (latv. Limbaži) – miestas šiaurės Latvijoje, Vidžemės regione, nutoles apie 90 km. nuo Rygos. Limbažiuose šiomis dienomis gyvena apie 8700 gyventojų.

Dėl miesto pavadinimo kilmės yra keletas versijų, viena iš jų, tai kad miesto vardas kilęs nuo Livonijos žodžio “Lemisele”, reiškiančio – “plati sala miško pelkėje”.

Kita istorija pasakoja, kad XVII a. atvykęs Švedijos ministras nugirdo kažką tariant "limba" ir "aži". Ministras pamanė, kad tai tuometinio kaimo pavadinimas. Nuo tada miestas ir vadinamas "Limbaži".
Viduramžiais Limbažiai buvo Livonijos ordino gyvenvetė, dar kitaip žinoma, kaip Lemisele. XIII a. kaimas buvo sugriautas ir pastatyta nauja pilis, aplink kurią formavosi naujas miestas – Lemsahl.

Iki pat XVI a. pr. Lemsahl gyvenvetė galėjo būti pasiekiama jūros laivais keliaujant Svētupės upe. Prekybiniai laivai iš Liubecko ar Kopenhagos atplaukdavo įsigyti medaus, vaško, medienos, grūdų ar kailių. Maža prekybininkų stovykla, supanti pilį, pradėjo augti ir plėstis. Lemsahl mieste kasmet vykdavo Livonijos baronų konferencija., bei kitos 3-4 kasmetinės mugės, kuriuose apsilankydavo ir apsistodavo iki 20 000 žmonių vienu metu. Tuo metu miestas buvo nemažas ir užemė antrąją vietą Latvijoje pagal gyventojų skaičių iškart po Rygos.

Apie 1500 metais Svetupė susiaurėjo ir laivams pasidarė labai sunku ja priplaukti prie miesto. Prekės buvo pradėtos siųsti kitur ir Lemsahl miestas patyrė didelį nuosmukį. Per Livonijos karą, 1558 metais Ivanas Rūstusis sudegino miestą ir tuometiniai gyventojai buvo priversti bėgti į aplinkinius miškus ieškodami prieglobsčio. Per tą laiką miestas buvo ne karta degintas. 1567 metais tai padarė Švedija, o 1575 metais vėl Rusija. 1602 metais Švedija ir Lenkija vėl puolė miestą ir galutinai sugriovė. Baigusis karui mieste liko tik trys nepažeisti namai.

XVII a. miestas priklausė Švedijai ir buvo pervadintas į Limbažius. Vykstant Šiaurės karui, Vidžemė buvo visiškai nusiaubta Petro Didžiojo karių. Legenda pasakoja, kad tuomet Rusijos armija ieškojo Limbažių miesto, tačiau pasiklydo rūke. Klajodami ratais jie niekaip negalęjo rasti miesto ir pamanę, kad turbūt toks miestas visai neegzistuoja – pasitraukė. Tuomet Limbažiai ištvėrė karą visai nepaliesti.

Dėja 1747 metais Limbažiai vėl buvo sudeginti. XIX a. miestas vėl pradėjo atsigauti ir 1821 metais gyvenusių 674 gyventojų skaičius išaugo į 2000 gyventojų 1900 metais. Per tą laiką, 1876 metais, kepurų gamintojas A.Tīls atidarė seniausią miesto kompaniją "Limbažu Filcs".

Po I-ojo pasaulinio karo Limbažiai vi augo. Ilgai laukta geležinkelio linija į Rygą buvo atidaryta 1934 metais, o net penkiasdešimt ligonių talpinanti ligoninė – 1936 metais. Sovietiniais laikais mieste buvo statoma nemažai penkiaukščių namų ir gyventojų skaičius išaugo iki 8000. Per tuos laikus Limbažiai tapo gamyklinis miestas. Buvo įsteigta "Lauktehnika" gaminanti ūkinę techniką, "Limbažu Filcs" – kepurių gamykla ir "Limbažu Piens", vienas iš didžiausių pieno gamintojų Latvijoje.