Ryga (latv. Rīga)

Rygos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, miestas ypač žymus gausia Art Nouveau (Jugendstil) architektūra, kurią galima lyginti su Viena, Sankt Peterburgu ir Barselona, bei gerai išsilaikiusiu senamiesčiu. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Rygoje yra daugybė akademinių institucijų, tarp jų Latvijos universitetas (Latvijas Universitāte), Rygos technikos universitetas (Rīgas Tehniskā universitāte) ir Rygos Stradinio universitetas (Rīgas Stradiņa universitāte).

Miestas yra Latvijos centrinėje dalyje, Rygos įlankos pietinėje pakrantėje, Vidurio Latvijos žemumoje, arba tiksliau Rygos ir Tyrelių lygumos teritorijoje. Reljefas – smėlėta lyguma, virš jūros lygio pakilusi 1–10 m. Istorinis centras yra kairiajame Dauguvos krante, apie 10 km prieš Dauguvai įtekant į Baltijos jūrą. Miesto ribose yra keli ežerai, didžiausi iš jų – Kyšezeras Mežaparke ir Juglas šiaurės rytuose. Rygos miesto plotas yra 307 km².

XII-XIV a.

XII a. pabaigoje pradėtos pirmosios misijos, kuriomis siekta pakrikštyti rytų Pabaltijo gyventojus. Po kelių sėkmingų žygių 1197-1199 m. palei Dauguvą buvo įkurta vokiečių riterių vienuolių kolonija. Pirmoji įtvirtinta gyvenvietė vadinosi Ikskuliu (Uexküll; dabartinė Ikškilė).

Oficialia Rygos miesto data laikomi 1201 m. Miestą įkūrė vyskupas Albertas (Albert von Buxhöwden, 1165—1229), kuris buvo ir Kalavijuočių ordino įkūrėjas (1202). Nuo 1255 m. – Rygos arkivyskupo rezidencija. 1282 m. miestas tapo Hanzos sąjungos nariu. Po Livonijos padalijimo 1561 m. miestas 20 metų liko nepriklausomas ir tik 1581 m. atiteko Abiejų Tautų Respublikai. Vėliau, 1621–1709 m., Ryga buvo švedų valdžioje, o nuo 1710 m. iki I pasaulinio karo buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Iki XIX a. pabaigos Ryga pamažu išaugo į vieną iš svarbiausių Rusijos imperijos uostų, gyventojų skaičius tarp 1850 ir 1900 m. padidėjo keturis kartus. 1900 m. pusė Rygos gyventojų buvo Baltijos vokiečiai, po ketvirtį rusų ir latvių.

Rygos miestas pradėjo formuotis Dauguvos dešiniajame krante, kur jos senvagė Spekiupė, atsimušdama į Kubės kalną, suka į Dauguvą. Šią senvagę, pradedant nuo Kubės kalno, vadino Ryga (Rydzinia, Rydzene). Prie Dauguvos ji suformavo išplatėjimą, t. y. Rygos ežerą, kuris buvo ir pirmasis Rygos uostas. Seniausioji žmonių įsikūrimo vieta Rygoje galėtų būti Indrikio kronikoje paminėtas Senasis kalnas. Patikimas žinias apie Rygos apgyvendinimą XII a. pateikia archeologiniai kasinėjimai senųjų kaimų vietose Alberto aikštėje ir Peldų ir Ūdensvaro gatvės kampe. Jie liudija, kad Rygą apgyvendino kuršiai arba sukuršėję lyviai ir Dauguvos žemupio lyviai. Jie užsiėmė amatais (kaulo, medžio, gintaro, geležies apdirbimu), žvejyba, gyvulininkyste ir prekyba.

XII a. antroje pusėje į Rygos apylinkes sparčiai pradėjo vykti vokiečių pirkliai. Kartu su prekiautojais Baltijoje atvyko ir kryžiuočiai.

1198 m. liepą prie Rygos Senojo kalno įvyko mūšis, kuriame lyvis Imautas nukovė vyskupą Bertoldą. Henriko Latvio kronikoje tais metais paminėtas Rygos kaimas. Kitas vyskupas, atvykęs į Dauguvos žiotis, pirmiausia leidosi į Ikškilę, kur jo pilį apsupo sukilę lyviai. Manydamas, kad ši vieta nepatikima, vyskupas Albertas 1201 m. perkėlė savo rezidenciją iš Ikškilės į Rygą ir pareikalavo, kad lyviai paskirtų vietą miesto statybai.

Miestas greitai vystėsi, tačiau ne be komplikacijų. Jam dažnai grėsė vietinių genčių įsiveržimai, taip pat nesutarumai taro pačių miestiečių. Komplikuoti vyskupo ir Rygos miesto santykiai buvo sureguliuoti su popiežiaus legato Modenos Vilhelmo tarpininkavimu. 1225 m. buvo sustiprintos miestiečių teisės. Naujojoje politinėje situacijoje svarbią vietą gavo miesto taryba arba magistratas, kuris tapo pagrindiniu savivaldybės organu.

1282 m. Ryga įstojo į Šiaurės Vokietijos prekybos miestų sąjungą Hanzą, kad apgintų savo interesus Baltijos jūroje. Nuo XIV a. 4-5 dešimtmečio Rygos pirkliai gavo tarpininkų privilegijas, kurios nustatė, kad į Rygą atvykę kitų miestų pirkliai sandėrius galėjo sudaryti tik su Rygos pirklių tarpininkavimu, ir tai rygiečiams davė didelį pelną.

XV-XVIII a.

XVI a. 3 dešimtmetyje Vakarų Europoje prasidėjusi reformacija palyginus greitai pasiekė Rygą. 1535 m. Livonijos ordino magistras suteikė Rygai tikėjimo laisvę.[reikalingas šaltinis] Nuo to laiko bažnytinių reikalų valdymas perėjo magistrato žiniai, buvo perimtas bažnyčių ir vienuolynų turtas, Rygos Katedros mokyklą reformavo į liuteronų mokyklą, pranciškonų vienuolynus – į elgetų prieglaudas.

Livonijos karo metu (1558–1583 m.) Ryga beveik nenukentėjo. Tačiau, kad išsaugotų savo privilegijas, miesto gyventojai 1581 m. prisiekė ištikimybę Lenkijos ir Lietuvos karaliui Steponui Batorui.

Rygoje su nerimu praėjo naujojo arba Grigaliaus kalendoriaus įvedimas. Tai truko nuo 1584 iki 1589 m., tuo metu buvo nuniokotos bažnyčios, taip pat padaryti kiti nuostoliai.

Lenkijos-Švedijos karo (1600–1629 m.) pradžioje buvo sustiprinta Rygos įtvirtinimų sistema, ir XVII a. pradžioje švedų mėginimai užimti miestą baigėsi nesėkmingai, kol 1621 m. rugsėjį po ilgalaikės apsiausties Ryga pasidavė. Karo sukeltas ilgalaikis prekybos nuosmukis buvo įveiktas iki šimtmečio vidurio, kai aukščiausią lygį pasiekė linų, pelenų, miško medžiagų, odos ir taukų eksportas. Šimtmečio pabaigoje reikšmingiausiais eksporto produktais tapo javai ir vaškas. Visą XVII a. Rygos miestas buvo vienas iš svarbiausių Švedijos kreditorių, taip pat vienas didžiausių Švedijos miestų.

XVIII a. prasidėjo Šiaurės karu (1700–1721 m.). 1701 m. po pergalės prieš rusus prie Narvos į Rygą atvyko Švedijos karalius Karlas XII.

1709 m. Petro I kariuomenė apsupo miestą, ir po devynių mėnesių jis buvo priverstas pasiduoti. Miestas stipriai kentėjo apšaudymus, o maro epidemijos metu išmirė apie pusė Rygos gyventojų. Po karo miestas tapo Rygos gubernijos (vėliau – Lifliandijos, arba Vidžemės gubernijos) administraciniu centru.

XIX a.

XIX a. taip pat atėjo su nauju karu. 1812 m. Napoleonas Bonapartas užpuolė Rusiją. Rygos link žygiavo Napoleono Didžiosios armijos 10-asis Napoleono armijos korpusas, vadovaujamas Prancūzijos maršalo Ž. Makdonaldo – apie 30 000 karių. Kad apsigintų nuo galimo puolimo, generalgubernatoriaus paliepimu buvo sudeginti Rygos priemiesčiai. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šis žingsnis buvo neapgalvotas – Ž. Makdonaldas Rygos nepuolė, o be pastogės buvo palikta 10 000 rygiečių.

Europoje XVIII ir ypač XIX a. padidėjo prekybos apimtys, kurios skatino Rusijos eksporto augimą. Ryga organiškai įsitraukė į šį procesą, tapdama vienu iš pagrindinių Rusijos uostamiesčių. Miesto plėtra tapo ypač greita po to, kai 1856 m. Rusijos imperijos vyriausybė leido likviduoti Rygos tvirtovę, t. y. nugriauti miesto įtvirtinimus ir statyti mūrinius pastatus priemiesčiuose. 1862 m. buvo nutiesta geležinkelio linija, kuri per Daugpilį sujungė Rygą su Peterburgu ir kitais miestais. 1866 m. amatininkystės ir pramonės laisvių įstatymas visiškai likvidavo cechų monopolines teises. XIX a. antroje pusėje susiformavo naujas Rygos pramonės veidas – metalų apdirbimas, mašinų gamyba, chemijos pramonė, plaušo apdirbimas, gelumbės, šukuotinių siūlų audinių gamyba, popieriaus, porceliano, fajanso, kamščių gamyba, medienos pjovimas. 1894 m. Liepojos-Romnų geležinkelis miestą sujungė su Mažeikiais.

Kartu su kapitalo plėtra miesto gyvenime formavosi pramonės proletariatas ir buržuazija. Naujosios klasės pakeitė ligšiolinių luomų struktūrą mieste. Jų, ypač darbininkų klasės, kiekis smarkiai augo po valstiečių atleidimo nuo baudžiavos Vidžemėje (1817 m.) ir Kurše (1819 m.). Rygos darbininkų klasės formavimosi procesas baigėsi XIX a. dešimtajame dešimtmetyje. Neturtingų gyventojų skaičiaus padidėjimas sukėlė socialines problemas. Jau aštuntajame dešimtmetyje įvyko pirmieji streikai, o garsiausias buvo 1899 m. Rygos maištas.

XX a.

Didelė reikšmė darbininkų judėjimo rėmime buvo Naujajai srovei, kuri kūrė pamatą socialdemokratų veiklai. 1904 m. buvo įkurta Latvijos socialdemokratų darbininkų partija. Kai Rusijoje 1905 m. įsiplieskė revoliucija, Ryga buvo vienas iš pagrindinių šio sukilimo centrų. Iki 1908 m. Rygoje buvo karo padėtis, o iki 1912 m. – „sustiprintos apsaugos padėtis“. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, artinantis frontui, prasidėjo Rygos įmonių evakuacija. Į Rusijos vidinius rajonus kartu su gamyklų, fabrikų, dirbtuvių ir kt. įmonių įrengimais buvo išvežta apie 200 000 kvalifikuotų darbininkų ir jų šeimos narių. Ryga tapo karo stovykla, visuomeninėse vietose uždraudė vartoti vokiečių kalbą, Rygos miesto galva pirmąkart paskirtas latvis – A. Krastkalnis. Visą Pirmojo pasaulinio karo laiką arti Rygos buvo fronto linija.

1918 m. lapkričio 18 d. Rygos Antrajame Miesto (dab. Nacionaliniame) teatre Latvijos Tautos taryba paskelbė Latvijos Respubliką ir suformavo Latvijos Laikinąją vyriausybę, vadovaujamą Karlio Ulmanio. Rygos miesto laikinosios tarybos vadovu buvo išrinktas Gustavas Zemgalas (iki 1920 m.).

1919 m. sausį valdžią Rygoje perėmė Pėterio Stučkos vadovaujami bolševikai. Bet jau 1919 m. gegužės 22 d. Rygą užėmė vokiečių landvero, geležinės divizijos ir latvių nacionalinės kariuomenės daliniai. Tačiau netrukus vokiečių kariniai daliniai nutraukė bendradarbiavimą su latviais, ir paėmė valdžią. Liepos 6 d. į Rygą atėjo Šiaurės Latvijos brigados ir estų kariuomenės daliniai. Liepos 8 d. į miestą atvyko ir K. Ulmanio Latvijos Laikinoji vyriausybė, kurią rėmė Antantės valstybės. 1919 m. spalį prasidėjo smarkios kovos tarp Latvijos kariuomenės ir Pavelo Bermonto–Avalovo armijos. Lapkričio 11 d. Beromonto kariuomenė iš Rygos prieigų buvo išvyta.

Po Pirmojo pasaulinio karo nuniokota Ryga buvo tapusi faktine Latvijos sostine, tačiau oficialus sostinės statusas buvo suteiktas tik 1931 m.

Iš Rusijos buvo atgauta nedidelė dalis evakuotų įmonių, tačiau prieškario gamybos ir prekybos apimtys nebuvo pasiektos. Latvijos nepriklausomybės metu Ryga tapo palyginti latvišku miestu, priešingu ankstesniajai vokiškajai dvasiai.

1940 m. birželio 17 d. į Rygą atvyko SSRS kariuomenė, o jau 1941 m. liepą ją pakeitė nacistinės Vokietijos armija. Sudegė Petro bažnyčios bokštas, kuris iki tol buvo aukščiausias medinis bokštas pasaulyje. Karo metu Rygoje plėtėsi tik tos šakos, kurios buvo reikalingos karui (metalo pramonė, odos apdirbimas, medžio apdirbimas). Atsitraukdami vokiečiai susprogdino strategiškai svarbius objektus mieste – tiltus, elektrines, sandėlius, vandentiekį. Keičiantis valdžiai, taip pat buvo sugriauti Juodagalvių namai ir Rotušė.

Rygos pramonė po Antrojo pasaulinio karo atsikūrė greitai – buvo panaudoti didžiųjų gamyklų pastatai, kurie buvo išlikę Rygoje nuo Rusijos imperijos laikų. Kartu su pramonės vystymusi greitai augo Rygos gyventojų skaičius, labiausiai dėl imigrantų iš SSRS. Tarybų valdžios metais Ryga įsitvirtino kaip Latvijos centras, devintojo dešimtmečio pabaigoje gyventojų skaičius artėjo prie milijono, o latviai vėl buvo mažuma.

1991 m. Ryga vėl tapo vienu iš pagrindinių sukilimo centrų Sovietų Sąjungoje. Tų metų sausį prie strateginių Rygos objektų buvo pastatytos barikados, prie kurių be pertraukos budėjo Rygos gyventojai. Po Rygos barikadų pavyzdžio 1991 m. rugpjūtį barikados pradėjo formuotis ir Leningrade ir Maskvoje, kas didele dalimi nulėmė SSRS likimą.

Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo Ryga vėl tapo Latvijos Respublikos sostine. Tačiau pereinamasis procesas buvo sunkus – naujose sąlygose konkurencijos negalėjo atlaikyti didžioji dalis Rygos didžiųjų pramonės įmonių, kas sukėlė rimtą ekonominę krizę. Pramonės gamyba dešimtajame dešimtmetyje Rygoje sumažėjo daugiau nei per pusę. Nors dešimto dešimtmečio antroje pusėje buvo juntama pramonės stabilizacija, didžiausiu pramonės miestu Latvijoje tapo Liepoja.

1997 m. Rygos senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Gyventojai

Po 1990 m. Rygos gyventojų skaičius stabiliai mažėja dėl emigracijos. 2008 m. pradžioje mieste gyveno apie 719 613 gyventojų, gerokai mažiau nei 1990 m., kai čia gyveno 912 000 gyventojų. Gyventojų skaičius daugiausia sumažėjo, kai po nepriklausomybės paskelbimo išvyko dalis rusų.

Nuo Rygos įkūrimo XIII a. iki XVI a. pabaigos mieste gyveno beveik vien tik vokiečiai. Vokiečių administracija stengėsi išlaikyti šią vokiečių salą baltų aplinkoje ribodami latvių teises apsigyventi mieste. Rygai XVI-XIX a. patekus į Abiejų Tautų Respublikos, o vėliau Rusijos imperijos sudėtį vokiečiai pamažu prarado savo išskirtines privilegijas, nors ir išlaikė tiek ekonominio, tiek politinio ir religinio gyvenimo kontrolę mieste. Etninė ir kalbinė miesto sudėtis ėmė stipriai diferencijuotis.

Mieste apsigyveno žydai, rusai, lenkai, lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. Pirmoje XX a. pusėje miestas patyrė keletą tragiškų istorinių įvykių, susijusių su revoliucijomis ir pasauliniais karais, kas stipriai paveikė jos demografinę istoriją. Antrojoje XX a. pusėje ėmė daugėti rusų ir kitų SSRS tautų atstovų (ukrainiečių, baltarusių) dalis. Šiuo metu latvių ir rusų procentas Rygoje apylygis (atitinkamai 42,3 ir 41,7 proc.).