Lietuvos senoji kultūra ir baltų gentys

Lietuvos senoji kultūra ir baltų gentys

 

Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės – medžiotojai – pasiekė paleolito pabaigoje; spėjama, žmonės čia galėjo gyventi ir anksčiau, bet jų pėdsakus greičiausiai sunaikino ledynai. . Šio laikotarpio kultūros grupę (gentį) galėjo sudaryti apie 500 žmonių. Gentis, manoma, susidėjo iš giminystės ryšiais susijusių 10-20 bendruomenių, kurių kiekvienai priklausė 5-7 šeimos. Šeimoje, kaip nustatyta pagal archeologinių radinių sankaupas, galėjo būti 5-7 žmonės. Mažą gyventojų skaičių lėmė menkos galimybės prasimaitinti; verstasi sezonine šiaurinių elnių medžiokle, kuri vykdavo jiems migruojant, ir maisto rinkimu.

 

Paleolitinę Svidrų kultūrą 8 tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje pakeitė mezolitinė Kundos kultūra. Šio laikotarpio žmonės gyveno mažose, apie 200-500 m² dydžio laikinose gyvenvietėse, kurias kūrė upių ir ežerų pakrantėse, jų vietas dažnai keisdavo, bet į patogesnes gyventi po kurio laiko grįždavo. Žinoma daugiau, kaip 100 gyvenviečių.

6 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ėmus gyventi sėsliau žmonės galėjo daugiau laiko skirti būstui ir namų ūkiui, bet darėsi sunkiau apsirūpinti maistu; tai skatino gamybinio ūkio – žemdirbystės ir gyvulininkystės bei keramikos – atsiradimą.

VI a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims, kurios iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją, pradeda išsiskirti rytų baltų gentys, kurių pavadinimai aptinkami VIII a.-XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o XII a. – XIII a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas; jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju. Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose.

Į rytus nuo Nemuno vidurupio ir į pietryčiuose nuo Šventosios gyveno lietuviai. Jų kultūros formavimosi pradžia siekia III a. Nuo VI a. išplitus mirusiųjų deginimo papročiui imta laidoti įvairiose pilkapio vietose. Įkapės panašios į ankstesnes, tik dalis jų apdegusios. Randama keramikos, verpstukų, diržų sagčių, kartais šalia kapo būdavo įsmeigiamas peilis ar ietgalis.

Neries ir Dubysos žemupiuose bei Nevėžio baseine gyvenusios gentys tradiciškai laikomos aukštaičiais. Jie savo mirusiuosius laidojo kapinynuose (Marvelės, Plinkaigalio, Veršvų kapinynai) sudegintus (nedegino iki VI a.); mirusiuosius degino kartu su įkapėmis (bronziniai dirbiniai susilydydavo). Į kapą dėdavo darbo įrankių (kirvį, pjautuvą, ylą, verpstuką) ir papuošalų (antkaklę, karolių, segę, apyrankių); ginklų beveik neaptinkama. Kartu su mirusiuoju arba greta jo laidotas žirgas, kartais – keli (rasta iki 8 žirgų).

Dubysos ir Akmenos upių baseinuose gyveno žemaičiai, pirmą kartą paminėti 1294 m. Jų kultūriniame areale mirusieji iki XII a. laidoti kapinynuose nedeginti, vyrai gerai ginkluoti – jų kapuose randami kalavijas, kovos peilis, 2-3 ietigaliai, kartais kirvis, antkaklė, segių, apyrankių, diržas, pentinas; žirgo kūno dalis: galva arba kojos. Moterys laidotos su daug papuošalų – antkaklėmis, segėmis, karoliais, apgalviais, smeigtukų poromis.

Sešupės aukštupys, Baltosios Ančios ir Peršėkės upių baseinai buvo jotvingių (dar vadinami dainaviais arba sūduviais) genties apgyventi plotai. Jie mirusiuosius laidojo sudegintus iš akmenų krautuose pilkapiuose. Įkapės negausios, kapuose aptinkama ginklų (ietigalių, kalavijų), papuošalų (segių, žiedų, apyrankių), molinių indų.
Pisos, Įsros ir Šešupės upių baseinuose gyveno nadruviai, minimi nuo 1254 m. Jų paminklai Mažosios Lietuvos teritorijoje beveik netyrinėti. Nadruvių kapuose aptinkama bronzinių segių, molinių indų, geležinių balnakilpių, žąslų, sagčių.

Abipus Nemuno žemupio, jo dešiniajame krante, tarp Mituvos ir Kamonos upių buvo skalvių žemės. Jie buvo minimi nuo 1254 m. Iki VII a. skalviai mirusiuosius laidojo nedegintus, vėliau aptinkami sudegintų mirusiųjų kapai.

Taip pat buvo sėlių, kuršių ir Žiemgalių tautos. Jų kapuose taipogi aptinkami įvairus daiktai. Is viso to, galima teigti, jog vyravo pagonybe ir buvo tikima, kad mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų . Jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų tam, kad nepyktų ant gyvųjų.

Buvo tikima įvairiomis būtubėmis: dievais, totemais, demonais, augalijos bei gyvūnijos šeimininkais. Šioms būtybėms buvo aukojamos aukos, kurios turėjo garantuoti gerą derlių, bei apsaugoti namus, gyvulius. Taip pat buvo kuriamos įvairios kaukės ir kostiumai, kurie turėjo būti labai baisūs, kad išgąsdintų įvairias piktas dvasias, raganas, šmėklas, nes pirmykščio žmogaus manymu tai apsaugojo namus, derlių, gyvulius ir juo pačius nuo blogybių. Šaltiniuose pastebimas agrarinių ir kalendorinių švenčių, per kurias labai buvo gerbiamos protėvių dvasios, tarpusavio ryšys. Iš to atsirado ir tikėjimas, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuos patys karta iš kartos dirbo, tą darbą perduodavo savo palikuoniams. Žmonės tikėjo, kad nuo prosenelių malonės priklauso javų derlingumas, medžių vaisingumas. Jie manė, jog supykdyti proseneliai gali sunaikinti derlių, sudeginti namus, apsėsti. Tėvų ir protėvių priesaika gerbti ir neužmiršti mirusiųjų, ėjo iš kartos į kartą daug metų, net įvedus krikščionybę buvo tikima vėlių nemirtingumu. Taip atsirado Vėlinės-pasižyminčios, tarsi bendra malda už mirusiuosius. Kalendoriuje ši diena pažymima lapkričio 1-2 dienomis. Ji pirmą kartą minima VII a. – X a. pab. Mirusiųjų pagerbimo apeigos pagrįstos tikėjimu, esą mirusiųjų artimųjų vėlės ir toliau gyvena šalia gyvųjų ir gali jiems padėti arba pakenkti, priklausomai nuo to, kaip su jomis elgiamasi. Nuo to kilo daug papročių, magiškų veiksmų, bei tariamų apsisaugojimo priemonių, kurios turėjo nukreipti mirusiojo pyktį. Gyvieji apsirengdavo neįprastai, kad mirusieji jų neatpažintų (vėliau tai tapo gedulo drabužiais). O laidodami mirusįjį mesdavo ant jo akmenis arba berdavo tris saujas žemės, geisdami, kad jis neužsirūstintų. Vėliau tuo tikslu užritindavo ant palaidotojo akmenis, dabar statomi paminklai. Pagoniškoje Lietuvoje, kad mirusysis nepyktų, jam į karstą dėdavo įvairių namų apyvokos daiktų, papuošalų, o prie kapo kūreno ugnį. Patys puotaudavo, o tuos indus sudaužydavo. Visos šios apeigos buvo atliekamos kapinėse, kurios vadinamos – alkomis. Kiekvienas prie savo kapavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pasiimtų mirusiųjų vėles. Taip pat maisto palikdavo ir vėlėms, dažniausiai sūrį ir midų.

Krikščionybė į agrarines ir kalendorines šventes įvedė savo elementų: globojusių dievų ir deivių vietą užėmė krikščionių šventieji, magija papildyta krikščioniška simbolika – vandens, duonos, derliaus augalijos šventinimu bažnyčioje. Tačiau egzistencinę reikšmę turinčios žemdirbių apeigos, kaip ir seniau, būdavo atliekamos prie šventinio vaišių stalo, sodyboje ar pasėlių laukuose su įvairiais pagoniškojo kulto komponentai.

Švenčių tradicijas ir papročius sukūrė tradicinė šeima. Ši šeima buvo gana didelė, nes susidėdavo iš 2-3 kartų ir vadinama brolija ar draugija. Tokios šeimos nariai dirbdavo kolektyviai, darbą pasidalindavo vyrai ir moterys, atsižvelgdami į kiekvieno amžių ir jėgas. Visi šeimos nariai gyvendavo viename name ar kieme, visas turtas, maisto atsargos, drabužiai, darbo įrankiai buvo bendri. Šeimos galva buvo vyriausias vyras, turėjęs labai plačias teises. Jis valdė visą ūkį, turtą ir palaikė tvarką šeimoje, buvo atsakingas už šeimos narių elgesį. Svarbesniais vyriškais reikalais šeimos galva tarėsi su vyrų taryba. Svarbią vietą užėmė šeimos galvos žmona, paprastai vadinama motinėle. Jos pareigos buvo rūpintis namais, maistu ir drabužiais, be to, ji prižiūrėjo namų židinį ir saugojo religinius bei tradicinius papročius. Motinėlė turėjo perduoti savo dukterims šeimos papročius, kad tos perduotų savo vaikams ir taip karta iš kartos.
Pamažu didžiosios šeimos pradėjo irti ir kūrėsi mažosios su savo naujais papročiais. Iš čia atsirado vyriausio sūnaus pirmenybė. Jis po tėvo mirties užimdavo svarbią vietą namuose ir ištekėjus dukterims ar vedus kitiems sūnums, namą dalindavosi ar išmokėdavo visiems lygias dalis.

 

 

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!

Palikite komentarą

1
Prašome užpildyti visus privalomus laukus.
  • Vardas*
  • El. paštas*

    (nebus publikuojamas)
  • Tinklapis
  • Komentaras*