Kelionė po Karaliaučiaus sritį

Kelionės pradžia, pasienio ypatumai ir kokių dokumentų reikės kertant sieną

Lietuvos Rusijos sieną kirtome gan anksti ryte, buvome girdėję patarimų važiuoti per Lenkiją į Rusiją, nes Lenkijoje nepopuliari kuro kontrabanda ir pasienio postai neapkrauti. Bet mums pasisekė: pasienis buvo gan tuščias, jame užtrukome tik apie pusantros valandos (tai tikrai mažai). Visi muitinės formalumai labai sudėtingi, o jei ką nors sumaišysite, būsite aprėkti, tiek Rusijos, tiek Lietuvos pasieniečių. Pervažiuojant pro lietuvių postą, užteks tik jūsų pasų, kuriame aišku turi puikuotis Rusijos vizos. Po to, kai atsidursite neutralioje zonoje, reikia paprašyti rusų pasieniečių pasienio kirtimo formų, tai bus du maži lapukai, vieną iš jūsų paims įvažiuojant, kitą reikės atiduoti išvažiuojant. Šiuos lapukus reikia pildyti visiems kertantiems sieną, pilnamečiams ar ne. Taip pat dar reikia turėti užpildytą A4 dydžio formos lapą, jį užpildo vairuotojas, nurodydamas automobilį, kuriuo įvažiuojama, ir savo duomenis. Iš kur šią formą gauti? Atvirai sakant neįsivaizduojame. Viskas labai painu, mums jos kopiją tiesiog davė pažystamas. Privažiavus rusų postą iš jūsų paims reikiamas formas. Visi keleiviai ir vairuotojas (būtinai po vieną) turi nueiti prie rusų posto (langelio, kurį Jums nurodys) ir paduoti pasą su užpildytomis formomis. Visas formas pildykite, kuo anksčiau, nes tikrai niekas nelauks jei to nespėjote padaryti.

Kirtus sieną, nudžiugome, kad viskas įvyko sklandžiai, ir pasukome link artimiausio miestelio piltis kuro, mat, aišku taupėme ir į Rusiją įvažiavome pustuščiu baku. Vos pervažiavus sieną iškart stovi degalinė, bet joje kuras kiek brangesnis, todėl pavažiavome iki miestelio, kur kurą pilasi patys rusai, o ne lietuviai ,,benzovežiai“. Vaizdas kaimuose gan niūrokas, tačiau ir mūsų kaimai juk neblizga. Bendrai kaimai panašūs į Lietuvos, tik vyrauja rusiška betvarkė ir kiekvieno miestelio centre stovi paminklas Leninui ar Raudonajai armijai.

Pirma vieta, kur sustojome apsidairyti, buvo Lazdynai, arba rusiškai Krasnoznamenskas (pagal pavadinimą - raudonų vėliavėlių miestas). Čia trumpai apžiūrėjome neogotikinio stiliaus cerkvę, kuri aiškiai kažkada buvo evangelikų liuteronų šventykla. Nors, nesitikėjome kažko tikrai įdomaus, nustebino tai, kaip keistai atrodė ši bažnyčia, perdaryta į cerkvę. Ilgai neužsibuvome šiame miestely, tik kiek atsipalaidavome prieš tolimesnį kelią.

Toliau nuosekliai nepasakosim, ką ir kada aplankėme, nes kai kuriuos objektus tiesiog verta praleisti, o kai kuriems norime skirti ilgesnę pastraipą. Aprašysime žymiausias vietas ir kitus objektus, kurių nereikėtų praleisti, atvažiavus į šį kraštą.

Neaplankemė Martyno Mažvydo miesto Ragainės (dab. Nemanas) ir buvome patarti aplenkti Tilžę (dab. Sovietską). Vietoj jų pasirinkome aplankyti Tolminkiemį ir jame esantį K. Donelaičio muziejų. Planuojantiems savo kelionę, taip pat patatumėme rinktis vieną iš trijų. Realiai šias vietoves reikėtų aplankyti tik tam, kad galėtumėte užsidėti pliusą savo kaip keliautojų biografijoje. Nei viena iš mūsų minėtų vietų nesukels jums paviršutiniško džiaugsmo, tai yra iš pirmo žvilgsnio ten nieko įdomaus nėra. M. Mažvydo ir K. Donelaičio gimtinės greičiau sukels dvasinį džiaugsmą sklindantį iš vidaus ir pasitenkinimą, kad vis tik apsilankėte jų gimtinėje. Jei jums šie dalykai svetimi, galite tiesiai patraukti link Karaliaučiaus miesto. Kitą vertus neaišku, kada gi kitą kartą lankysitės Karaliaučiaus srityje ir galbūt vėliau gailėsitės, jog neaplankėte nė vienos iš šių vietų, tad patariame aplankyti bent kurią nors vieną. Taip pat turėkite omenyje, kad lankantis pasienio miesteliuose Ragainėje ar Tilžėje, teoriškai gali reikėti papildomo leidimo leidžiančio būti pasienio zonoje.

Tolminkiemis

Mums artimiausia (morališkai) vieta pasirodė Tolminkiemis, čia aplankėme Donelaičio muziejų bei bažnyčią, kurioje jis kadaise kunigavo. Bažnyčia atstatyta iš Lietuvos biudžeto ir yra tikrai geros būklės. Šiaip ji gan paprasta, aiškiai statyta kaip evangelikų liuteronų. Dabar joje muziejus, o rūsyje yra palaidotas Donelaitis. Muziejus yra gretimame name, buvusioje klebonijoje. Muziejus tvarkingas, galbūt kiek tuštokas, bet tikrai nedrįstumėm jo kritikuoti. Muziejuje dirba ir jo aplinką prižiūri net aštuoni asmenys. Mūsų nuomone, tai kiek per daug, nes muziejus nedidelis, o ir atrodo mažai lankomas. Vis tik tai buvo malonus siurprizas.

Darkiemis, Oziorsk

Važiuojant iš Tolminkiemio į Karaliaučių stabtelėjome Darkiemyje (rus. Oziorsk). Tikrai puikus miestelis, labai išsiskiriantis iš kitų visoje srityje, mat antro pasaulinio karo metais išliko nesugriautas. Darkiemis tikrai gali pasigirti dideliu raudonų stogų skaičiumi ir plačiu senamiesčiu. Deja, dauguma pastatų apšiurę, kad ir pati miestelio bažnyčia. Jei miestelis būtų sutvarkytas, jo centrinė dalis galbūt būtų gražesnė net už Karaliaučiaus, kuris, dėja, buvo subombarduotas.

Karaliaučius, arba rus. Kaliningradas

Į Karaliaučių atvykome gan vėlai ir pirmas įspūdis buvo, kad išsirinkome tiesiog puikią nakvynę – pasisekė. Tikrai pasisekė. Nakvynė Kaliningrade įprastai brangi, bet mes nakvojome nesenai atsidariusiame hostelyje ir mokėjome tik 50 litų už lovą (Turbūt vėliau Hostelis išgarsės, susilauks daugiau klientų ir pabrangs). Nakvojome „Amigos Hostel Kaliningrad“ ir likome tuo patenkinti. Su bendražygiais užėmėme visą kambarį, privatumo užteko, o visa kita buvo tiesiog puiku. Daug neslėpsim, visos kitos nakvynės vietos, kuriose nakvojome, neprilygo šiam hosteliui nei kaina, nei kokybe, todėl jų tiesiog neminėsim.

Objektai Karaliaučiuje

Paminklas Rėzai ir lietuvių skveras

Pirmasis objektas, kurį aplankėme Karaliaučiuje, buvo Rėzos paminklas ir Lietuvos skveras. Liudvikas Gediminas Rėza buvo lituanistas, teologas 1825 m. sudaręs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Jo gyvenimo istorija tikrai įdomi, nuo gimimo jis buvo visiškai suvokietėjęs ir turbūt net nenutuokė apie savo lietuviškas šaknis, kurias vėliau atrado ir apsisprendė esąs lietuvių arba bent jau kuršių genties palikuoniu. Tuomet susiteikė sau Gedimo vardą, kuriuo visada pasirašydavo. Paminklas kartu su Lietuvos skveru Karaliaučiuje atsirado, kai miesto valdžią, paskelbė norinti, atkurti dalį miesto istorijos ir paprašė kitų miestų pagalbos, bei partnerystės. Vilniaus miesto valdžia atsiliepė į šį kvietimą, ir pasiruošė pastatyti paminklą Rėzai, tačiau, kaip įprasta Lietuvoje greitai pritrūko lėšų ir Vilnius kreipėsi pagalbos į kitus Lietuvos miestus. Taip šeši Lietuvos miestai Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Nida ir dar du, kurios deja pamiršau, bendromis jėgomis finansavo šio paminklo ir skvero statybą, dabar aplink paminklą yra šeši suoliukai – skulptūros, skirti kiekvienam miestui.

Prie pat šio skvero stovi įdomi bažnyčia. Nepatingėjome pereiti gatvę, pažiūrėti į ją iš arčiau, mat sudomino, gan keisti metalo strypai išsikišę iš bažnyčios sienų. Paaiškėjo, kad bažnyčia sovietmečiu buvo paversta į kažkokį mokslo centrą. Taip pat prie bažnyčios yra priestatas, kuriame dabar yra kirpykla. Kaip bažnyčia, šiuo metu ji nefunkcionuoja ir atrodo gerokai apleista. Tikrai retas ir įdomus vaizdas, jei norite pamatyti šiek tiek pavyzdinės rusiškos betvarkės.

Karaliaučiaus katedra

Karaliaučiaus katedra turbūt ryškiausias miesto simbolis. Katedra stovi vienui viena, miesto centre esančioje saloje. Anksčiau visa sala buvo labai tankiai apstatyta, bet karo metu visas miesto centras tapo sugriautas ir vėliau atstatyta tik katedra, dabar aplink ją parkas. Norint patekti į katedrą šiomis dienomis, reikia nusipirkti bilietą, kuris kainuoja apie 100 rublių. Taip pat katedroje yra ir nemažas muziejus, norint jį aplankyti perkamas atskiras bilietas, tačiau muziejus mūsų nesudomino ir mes apsiribojome tik katedros vidumi. Katedroje be kitų žymių asmenybių palaidotas Imanuelis Kantas, jam skirtas didžiulis mauzoliejus, pastatytas prie sienos katedros kampe.
Katedros ateitis neaiški - sovietmečiu iš katedros pamatų buvo traukiami ąžuoliniai poliai, iš pradžių naudoti naujų pastatų statybai. Vėliau pastebėta, kad pajuodavę ąžuoliniai rąstai puikiai tinka ir medžio raižiniams. Viso to pasekmė – naujai atstatyta bažnyčia pradėjo smigti į žemę.

Netoli Katedros esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje palikome automobilį, buvo dar vienas lankytinas objektas, ar bent jau įdomus reiškinys. Pasirodo Rusijoje dar šiandien galima nusipirkti giros iš Kvaso statinės, visai kaip sovietmečiu.

Povandeninis laivas muziejus

Tai, turbūt, įdomiausias objektas visoje srityje. Tikras povandeninis laivas, po kurį galite pasivaikščioti. Laivas patiks ne tik technikos mylėtojams. Čia rekomenduojame užsisakyti gidą. Mums gidas pravedė tikrai įdomią ekskursiją. Nors net nežinome ar ten leidžia pavienius žmones, turbūt, net jei nenorite gido, vis tiek turėsite eiti su grupe. Šio modelio povandeniai laivai nebenaudojami Rusijos kariuomenėje, bet Rusija pardavė daug šio modelio laivų Libijai ir Indijai. Šių šalių kariuomenės dar ir šiandien naudoja tokius laivus, nepaisant prastų įgulos darbo ir gyvenimo sąlygų.

Dom Sovietov

Dom Sovietov, kitaip Tarybų namai, tai vienas didžiausių pastatų Karaliaučiuje. Jo nepastebėti neįmanoma, jis stovi pačiame miesto centre. Tiesą sakant šis pastatas pastatytas ant buvusios Karaliaučiaus pilies liekanų ir pamatų. Jau baigiant statybos darbus paaiškėjo, kad pilies pamatai nepakankamai tvirti, kad išlaikytų tokio pastato svorį. Pastatas tapo nesaugus, pradėtos įvairios rekonstrukcijos, tačiau iki šios dienos jis taip ir stovi apleistas ir nepabaigtas, nors statybos pradėtos dar 1960 metais. Viešbutyje sutikta vietinė Kaliningradietė sakė, kad Tarybų namai prieš kiekvienus rinkimus tampa labai populiaria tema ir kiekviena partija siūlo savo sprendimus, tačiau kol kas niekas taip ir nesiemė veiksmų.

Muziejus Bunkeris

Pačiame miesto centre, netoli nuo Dom Sovietov, daugiabučių namų kieme yra muziejus-bunkeris. Tai Antro pasaulinio karo laikų vokiečių kariuomenės vadovybės bunkeris, kuriame buvo pasirašytas tuometinio Kionigsbergo kapituliacijos aktas. Pats muziejus labai mažas ir turi nelabai daug įdomių eksponatų, tačiau šiam muziejui, to ir nereikia. Užtenka paties bunkerio, kuriame įdomiai ir smagiai praleisite savo pusvalandį.

Lietuvių pylimas

Karaliaučiuje yra gatvė, pavadinta Lietuvių pylimo vardu (Litovskij val). Gatvė taip pavadinta, mat ji eina tiesiai palei Lietuvių pylimą, kuris dar XVII amžiuje pastatytas ginybai nuo lietuvių. 1843 metais šis pylimas buvo renovuotas, pastatytos papildomos fortifikacijos, kurios matomos važiuojant šia gatve. Informacijos apie šį pylimą ir fortifikacijas – mažai, tačiau pavyko rasti du faktus. Pirma - šių fortifikacijų 1843 metais renovacijos architektas buvo lietuvis, antra- jos praktiškai taip ir nebuvo panaudotos.

Baltijos jūros krantai

Visų Karaliaučiuje esančių lankytinų objektų neįvardijome. Praleidome gintaro bei jūrų muziejus. Tačiau tik dėl to, kad tokio pačio pobūdžio muziejai, kurie net dar kiek geresni, yra ir Lietuvos pajūryje (o geresni pačių eksponatų gausa ir jų pateikimu).

Aplankius Karaliaučių būtinai apsilankykite ir pajūryje, jis čia išskirtinis. Mes gyvenome Pionierskij kurorte, bet ir kiti pajūrio miesteliai panašūs. Vargu ar Jus čia nustebins patys kurortai, jie mums priminė Palangą, tik daug prasčiau sutvarkyti. Bet gamta tikrai nereali! Beveik visas pajūris čia nusėtas įspūdingais skardžiais. Mūsų Olando kepurė palyginus su šiais skardžiais – niekis. Olando kepurės aukštis – dvidešimt penki metrai. Aukščiausias skardis Karaliaučiaus srityje beveik septyniasdešimt metrų. O šešiasdešimties ar bent keturiasdešimties metrų skardžiai tęsiasi ištisai, jų net nereikia ieškoti. Paties aukščiausio skardžio taip ir neradome, tačiau pasižvalgėme po Tirškaimio (dab. Donskoje) miestelio pakrantes. Šis miestelis, esantis Sembos pusiasalio vakarinėje pakrantėje, nėra kurortas, čia jūs nerasite jokios turistams skirtos infrastruktūros, bet skardžiai čia bene aukščiausi ir buvo verta atvažiuoti į, atrodo, viso pasaulio užmirštą vietą.

Turbūt gražiausias kurortas Karaliaučiaus srityje yra Rūsiai (dab. Svetlogorskas). Buvęs prestižiniu Vokietijos kurortu, miestelis išlaikė savo savotišką stilių ir mielą šurmulį. Palei jūrą einanti didelė, dar prieškariu statyta promenada menanti Vokietijos laikus. Ilgas pakeltas betoninis takas veda palei jūrą, tai savotiškai sugadina gamta, bet tuo pačiu tikrai smagu pasivaikščioti tokiu taku. Vieniems tokie statiniai ant jūros kranto labai nepriimtini, kitiems – tiesiog gražu. Šiaip ar taip, Rūsių kurorte graži ne tik jūros pakrantė, bet ir pats miestelis. Yra išlikę daug vokiškos architektūros pastatų, tad rekomenduojame aplankyti šį kurortą. Ar verta jame apsigyventi? Galbūt, tačiau kainos čia tikrai aukštos, todėl kiekvienam rinktis pagal savo kišenę.

Be pavienių objektų pristatymo norime pateikti ir keletą bendrų pastebėjimų apie viską bendrai.

Keliai

Kelių būklė palyginti vidutinė. Mūsų kelius vertintumėm kaip geresnius, tačiau nedaug jie ir skiriasi. Pagrindinis Karaliaučiaus srityje esančių kelių minusas – tai prastokas lėšų paskirstymas. Yra tikrai puikių kelių, vietų kurios sutvarkytos tiesiog idealiai, bet dėja, tai ne pagrindiniai srities keliai, o pastarieji dažnai kokybe atsilieka nuo daug mažiau apkrautų kelių. Pati kelių esimo daltvių kultūra pasirodė panaši į mūsiškę.

Kavinės, Restoranai

Deja, kalbant apie tai - didelis minusas. Visur, kur valgėme, kainos buvo aukštos (bendrai paėmus maistas gan brangus), o maisto kokybė restoranuose - vidutinė, nebent esate pasiruošęs gerai patuštinti kišenes. Kalbant apibendrintai, tipinis restoranas yra kiek brangesnis nei Vilniaus senamiestyje, o maistas tik vidutinės kokybės. Kitas didelis minusas – alkoholis. Importiniam alkoholiui Rusijoje taikomi dideli mokesčiai, o dalis restoranų turi sutartis su tiekėjais ir prekiauja tik importiniu alkoholiu pavyzdžiui Švyturio alumi. Kalbant apie Švyturio alų, tai jo parduotuvėse galite įsigyti, tačiau kainuoja tai nei daug, nei mažai - apie aštuonis litus, (kiek daugiau nei aštuoniasdešimt rublių). Nenustebkite, kad restorane bokalas Švyturio alaus kainuoja dvylika, trylika ar net dar daugiau litų. Panaši situacija ir su kitu importiniu alkoholiu. Deja, per visą kelionę neapsilankėme nei viename restorane, kurį galėtumėme ramia sąžine rekomenduoti.

Kiek galima „pervežti“?

Na, kadangi esame lietuviai ir kontrabanda dar nuo knygnešių laikų mūsų kraujyje, tai štai sąrašas, ko ir kiek galime vežti per sieną.

Cigaretės – du pakelius gali vežti kiekvienas pilnametis.

Alkoholis (kuris realiai kainuoja tiek pat) – litras degtinės kiekvienam pilnamečiui.

Gintaras (kuris Karaliaučiuje ryškiai pigesnis) – jo pervežimas nesusimokėjus muito draudžiamas.

Kuro galima vežti pilną lengvojo automobilio baką.

Aplamai, šios normos dažnai keičiasi, todėl stenkitės pasidomėti prieš vežiuojant, kad nekiltų problemų.

Pabaigos žodis

Skaitant galėjo kilti klausimas - tai ar verta mokėti tuos du šimtus penkiasdešimt litų už vizą ir išvis, ar verta čia važiuoti? Nors gali pasirodyti kitaip, bet ši kelionė tikrai nebuvo pigi. Sudėjus sąlyginai didokas pragyvenimo kainas ir dar vizas - susidaro suma. Už tokią sumą tikrai buvo galima aplankyti Čekiją ar Estiją, jau nekalbant apie Latviją ar Lenkiją. Visgi, jei turėtumėme atsakyti į klausimą, ar verta čia važiuoti? Atsakymas būtų – taip. Verta atvažiuoti į šį kraštą ir kiekvienam susidaryti savo nuomonę.Hostelije buvom sutikę rusų turistų. Dauguma jų paklausti ar patiko Kaliningradas, nesugebėjo atsakyti nei taip, nei ne, tačiau pridūrė, kad ruošiasi važiuoti prie jūros ir tikisi gražios gamtos. Dėl gamtos ir jūros, jie buvo visiškai teisūs. Tai išties verta aplankyti, vargu ar kur kitur Europoje pamatysite tokį žmogaus rankų nepaliesto pajūrio. Siūlome aplankyti Karaliaučiaus sritį dėl gražios pajūrio gamtos, nematytų miestų ir aišku Lietuvos istorinių ryšių. Juk ir šiaip, visada geriau pačiam pažinti savo kaimynus.