Lietuvos istorija

Lietuvos (Lituae) vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analų 1009 m. įraše apie Šv. Brunono žūtį. XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose Lietuva minima ir kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. lietuviai šaltiniuose jau minimi kaip rengiantys žygius į kaimynines šalis.
Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir karaliaus titulas buvo prarastas.
Po Mindaugo nužudymo 1263 m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti keturi valdovai. Tik 1269 m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus Kernavės kunigaikščiui Traideniui.
XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Šalis išliko paskutine pagoniška valstybe Europoje, nors siūlymų ir derybų dėl krikšto ir būta.
Lietuva į rytus plėtesi nuo pat valstybės susikūrimo. Tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą — pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos — Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.
Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos ir Lenkijos unijai.1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialaus Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai, o gal ir tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.
Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė Kryžiuočių ir Livonijos (iki 1236 m. — Kalavijuočių) ordinų pretenzijos.
Po Jogailos pradėta personalinė Lietuvos-Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m. Liublino unija.
Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai — Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
XVII a. pabaigoje — XVIII a. pradžioje Lietuvos — Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai — Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.
Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos.
Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.
XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831 m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863—1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.
Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas — uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis — buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.
Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (1883 — 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos redaguotas liberalusis laikraštis „Varpas“ (1889 — 1905 m.).1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4—5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas — Didysis Vilniaus Seimas — paskelbė autonomijos reikalavimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą.1915 m. Rusijos kariuomenė patyrusi pralaimėjimą pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pramonės įmonės nutraukė darbą, nes trūko žaliavų. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų patys pasitraukė drauge su kariuomene arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.
Vokiečių kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero — Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų — priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų — javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. Lietuvių gyventojai buvo palenkti Rusijos pusėn.
1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti steigti Berlyne Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas.
Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį).1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, o lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji vyriausybė.
1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija. Iki 1919 m. vasaros puolimas buvo sustabdytas ir bolševikai išstumti iš Lietuvos.1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartimi, pasirašyta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d. pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per Maladečną, Lietuvai sugrąžintas Gardinas ir kitos etninės žemės. Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal Antantės valstybių sutartį dėl taip vadinamosios Kerzono linijos. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė liepos 15 d. ir čia jau rado rusų armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą, 1922 m. liepos mėn. JAV pripažino Lietuvą de jure. 1922 m. 08 01 priimta pirmoji nuolatinė konstitucija, kuri atspindėjo tuo metu Vakaruose vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.1923 m. Lietuvai, po inscenizuoto sukilimo pavyko prisijungti Klaipėdos kraštą su svarbiu jai uostu.
1926 m. gruodžio 17 d. krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią.Po perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos, kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu, rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. Gruodžio 27 d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „keturi komunarai“). Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik 1936 m.
1926 — 1933 m. vyko didžiausia lietuvių emigracija daugiausia į JAV, Kanadą, Pietų Ameriką. 1931 m. Lietuvoje pasireiškia pasaulinė ekonominė krizė.
1938 m. Konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-erių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. 1939 m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių.
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Ribentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Stalinui. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje buvo pareikštas noras aptarti šalių santykius. Spalio 9 d. ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis išvyko į Kauną pranešti vyriausybei apie derybų eigą. Pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: 1) arba ji pasirašo Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Tarybų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi. 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konfliktą su Tarybų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas parodė Suomijos patyrimas. Tuometinė Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. Taigi 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma sutartis. Po, taip vadinamos, savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, Tarybų Sąjungos karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė Naujojoje Vilnioje, prie Jonavos — Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje.
Žlugus Lenkijai Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė Moltovo—Ribentropo paktu pasiekti didžiųjų valstybių susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis atsidūrė Tarybų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. spalio mėn. Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai tik mažiau nei pusę Vilniaus krašto okupuoto želigovskininkų 1920 m. spalio mėn., kitą dalį priskirdama Baltarusijos SSR, tuo ,,de facto“ aneksuodama nemenką dalį lietuvių etninių žemių su Gardino miestu ir kitomis lietuviškomis salomis.
1940 m. Lietuvos teritoriją po provokacinių ir ultimatyvių veiksmų okupavo Tarybų Sąjungos kariniai daliniai. Okupacija įforminta marionetinio Liaudies seimo, išrinkto per imitacinius ir TSRS emisarų surežisuotus rinkimus, sprendimais prašyti Tarybų Sąjungos prijungti Lietuvos TSR kaip tarybinę respubliką. Išrinkti 78 „Liaudies“ seimo atstovai susirinko į Kauno Muzikinį teatrą ir dirbo liepos 21—23 d. juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją). 1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija traukiniu išvažiavo į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Sovietų Aukščiausioji taryba Lietuvos prašymą patenkino. Lietuva tampa Sovietų Sąjungos dalimi.
1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai, į gyvulinius vagonus buvo susodinta 60 tūkst. estų, 34 tūkst. latvių ir 38 tūkst. lietuvių, visi jie buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibire. Tik labai maža dalis jų besugrįžo. Tokio politinio, ekonominio ir socialinio sukrėtimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo kryžiaus žygių laikų. Nedelsiant buvo pradėtas rengti 1941 m. birželio sukilimas.
1941 m. birželio 22 d. Hitleris pradėjo karą su Tarybų Sąjunga. Tuo pat metu Lietuvoje LAF ir kitų patriotinių organizacijų narių pastangomis suorganizuotas sukilimas, suformuota Lietuvos vyriausybė, tačiau Vokietija jos nepripažino ir po 43 dienų veikimo išvaikė.
1941 m. gruodžio 17 d. Vilniuje įkurta pogrindinė karinė organizacija — Lietuvos laisvės armija (LLA), kuri iškėlė uždavinį — Lietuvos nepriklausomybės atkovojimą savomis jėgomis.1944 m. liepos 1 d. LLA išleido įsakymą dislokuoti savo padalinius miškuose ir ruoštis partizaniniam karui už Lietuvos nepriklausomybę.
1944 m. pabaigoje tarybinė kariuomenė grįžo į Lietuvą. Iš Lietuvos kariuomenės, LLA, Šaulių organizacijų narių, LAF ir VLIK aktyvistų bei represuotų ir į SSRS ištremtų asmenų giminių susiformavo platus pasipriešinimas Raudonajai armijai bei komunistinei valdžiai. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į Sibirą ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki 1953 m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940—1941 m. ir 1944 — 1953 m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29 923 šeimų. Stalino mirtis (1953) nutraukė tolesnius trėmimus, ir daliai ištremtųjų buvo leista grįžti tuoj pat. Tačiau jiems buvo uždrausta registruotis Lietuvos TSR. Tremtiniams buvo pareikšta, jog jų nepriima atgal tuometinė Maskvai lojali Lietuvos TSR vadovybė. Tačiau grįžusiems tremtiniams apsistoti gimtinėje neleista ir Latvijoje bei Estijoje. Taigi greičiausiai būta kažkokios bendros instrukcijos, kaip su jais elgtis. Lietuvoje gyvena nemažai latvių, kuriems po Stalino mirties ir vėliau nebuvo leista registruotis Latvijoje, todėl jie pasirinko Lietuvą. Pačioje Latvijoje yra pakankamai daug tokių lietuvių.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas profesorius Vytautas Landsbergis. 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. [2] Sovietų Sąjunga priešinosi galimai Lietuvos nepriklausomybei ir konfrontacija su Lietuva apogėjų pasiekė 1991 m. sausio 13 d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus Islandija pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Visame pasaulyje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta po 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje. Lietuvoje tuo metu įvyko Medininkų tragedija — 1991 m. liepos 31 d. naktį ginkluota OMON grupuotė vagonėlyje išžudė Lietuvos pasieniečius — nušovė 7 muitinės, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ ir kelių policijos pareigūnus. Tąnakt poste budėjęs muitinės pareigūnas Tomas Šernas per stebuklą išliko gyvas.
Prasidėję turto esančio Lietuvoje privatizacijos procesai bei Lietuvos pinigų sistemos įvedimas su talonais bei laikinais piniginiais vienetais, anaiptol nevyko sklandžiai ir skaidriai — jie buvo palydėti ir didžiulės infliacijos. Nežiūrint to, šių laikų Lietuva integruojasi į Vakarų karines bei ekonomines sąjungas: 2001 m. gegužės 27—30 d. Vilniuje įvyko pirmoji buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje NATO parlamentinė asamblėja, o 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo pilnateise NATO nare, bei po visuotinio referendumo dėl narystės — nuo 2004 m. gegužės 1 d. — Europos Sąjungos nare. Lietuvai Europarlamente jau atstovauja Lietuvoje išrinkti politikai, o 2006—2012 m. laikotarpiui suteikta 36 mlrd. eurų dydžio ES parama.