Kultūra

Muzika Lietuvoje

Senoji lietuvių liaudies muzika - labai archajiška, apeiginės paskirties - iš pagoniškosios perėjusi į krikščioniškąją. Dainos - pagrindinis muzikinės kultūros paveldas, o ypač - tik Lietuvos šiaurrytinėje dalyje gyvuojančios sutartinės. Lietuvių liaudies dainos ypatingos tuos, kad dauguma jų yra apeiginės paskirties. Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Balsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos.
Dainavimas Lietuvoje labai svarbus ir turintis gilias tradicijas. XIX a. Lietuvoje atsirado chorai, kurie sovietmečiu labai pasitarnavo išsaugant tautinę ir dvasinę kultūrą. Chorų sąskrydžiai, festivaliai, dažniasiai organizuojami pačių chorvedžių, išsirituliojo į fenomenalų pasaulio kultūros reiškinį - Dainų šventes, sutraukiančias tūkstančius atlikėjų bei žiūrovų. Pirmoji dainų šventė Lietuvoje buvo surengta 1924 m. Kaune. Nuo 1990 m. dainų šventės organizuojamos kas ketveri metai liepos mėnesio pradžioje. Šventėse dalyvauja vidutiniškai po 30 tūkst. dalyvių. Iš viso surengta 17 Dainų švenčių. Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”. Lietuvoje taip pat populiarūs ir įvairūs džiazo festivaliai vykstantys daugumoje didesnių miestų.
2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.