Ar kada nors valgėte medį?

Tose Žemės vietose, kuriose žmonės badauja, išgyvenimo ekspertai randa maisto. Iš tiesų žmonės paprasčiausiai nežino apie turtingus maisto šaltinius, esančius šalia jų.

Kad išgyventumėt ten, kur kiti patiria nesėkmę, Jums reikia pastoviai stebėti ir mokytis, būti pasiruošus ragauti naujus daiktus ir atsikratyti prietarų apie maistą. Patikėkite, tuomet rasite maisto daugiau nei realiai galėsite suvalgyti!

Vienas iš tokių produktų – baltosios pušies spygliai, kurie labai turtingi vitaminu C. Tačiau šį kartą kalbėsime apie kitą maistingą baltosios pušies dalį, kurios didelį kiekį gana paprasta išgauti ir aprūpinti save bei savo draugus maisto atsargomis ilgam laikui. Tai baltosios pušies vidinė žievė. Perskaitę šį straipsnį, Jus greičiausiai pagalvosite, kad vidinę baltosios pušies žievę galima valgyti visada, nepriklausomai nuo realios poreikio situacijos. Tačiau, jeigu neesate patekęs į ekstremalią situaciją, žaloti šiuos gražuolius medžius kategoriškai nerekomenduojama.

Kaip atskirti Baltąją pušį? Baltosios pušies spygliai auga po 5 kuokštelius, o jų ilgis maždaug 7-12 cm (žr. foto nr. 1). Baltoji pušis dažniausiai būna pats aukščiausias medis pušyne, užaugantis iki 70 m aukščio ir iki 2,5 m pločio. Šie didžiuliai medžiai gali sulaukti net 500 metų, tačiau, deja, dažniausiai jie iškertami. Bet medžių, kurių plotis maždaug 50 cm, o aukštis apie 30 m, yra pakankamai daug. Jeigu nerasite baltosios pušies, nenusiminkite: daugelio kitų medžių (pvz., liepos) žievė taip pat valgoma, o pagrindiniai jos rinkimo ir paruošimo principai yra tokie pat.

Pušies žievė ir kankorėžiai labai sakuoti (sakus galima panaudoti gaminant klijus). Jaunų pušų žievė plona, pilkai žalsvos spalvos, lengvai lupasi. Kuo medis užauga didesnis, tuo jo žievė tampa storesnė ir grubesnė, o spalva įgauna rausvai rudą atspalvį.

Vidinė pušų ir kitų medžių žievė buvo įprastas indėnų maistas. Yra įrodyta, kad lengvai gaunama dideliais kiekiais visus metus, lengvai saugoma ir labai maistinga medžių žievė buvo indėnų adirondakų genties svarbiausias maisto produktas. Ši gentis gyveno kalnuose Niujorko valstijos šiaurėje, o pats adirondako pavadinimas irokėzų kalboje reiškia ,,žievės valgytojai“. Tiesa, reikia pažymėti, kad irokėzai visada kovojo su adirondakais ir žemindami juos pravardžiuodavo ,,žievės valgytojais“.

Žievės paruošimas. Piešinyje matote, kad medžio pjūvis susideda iš keleto sluoksnių (žr. foto nr. 2). Grubi viršutinė žievė ir medžio kamieno pagrindas naudojami kaip mediena ir maistui netinka. Valgoma yra taip vadinamas vidinis žievės sluoksnis arba floema (karniena), kuria pernešamos maistinės medžiagos iš spyglių į šaknis.

1. Išorinis kamštinis audinys (žiauberis), kuris saugo gyvuosius kamieno audinius nuo staigių temperatūros pokyčių, grybo, bakterijų, mechaninių pažeidimų, neleidžia garuoti drėgmei.
2. Vidinė žievė (luobas; karniena) – floema, kuri praleidžia lapuose (spygliuose) susidariusias organines medžiagas ir kaupia maisto medžiagų atsargas.
3. Kambis – plonas gyvų ląstelių sluoksnis, esantis tarp žievės ir medienos. Tik kambyje atsiranda naujos ląstelės, dėl kurių kasmet medis storėja.
4. Mediena, praleidžianti vandenį iš šaknų į lapus ir kaupianti maisto medžiagų atsargas.
5. Šerdis.

Tam, kad galėtumėte valgyti žievę, Jums reikės neseniai nukirsto medžio. Kai tik medis nukertamas, prasideda laiko atskaita: jei lauksite daug dienų, žievė labai sunkiai atsiskirs nuo likusios medžio dalies. Tuo tarpu neseniai nukirsto medžio žievė labai lengvai atsiskiria dideliais slidžiais lopais. Tarp kitko, po žieve gali būti ne mažiau maistingų vabzdžių.

Taigi atlikite slidžią ir lipnią procedūrą. Būkite dėmesingi ir mėgaukitės tuo! Įpjaukite žievę iki medienos ir ją atskirkite nuo jos. Dabar turite išorinės ir vidinės baltą žievės lakštą. Kuo didesnis medis, tuo bus storesni išorinės ir vidinės žievės sluoksniai.

Pačios skaniausios tos vidinės žievės dalys, kurios yra arčiausiai medžio kietosios medienos dalies ir toliausiai nuo išorinės žievės. Šie vidinės žievės gabaliukai yra salstelėjusio skonio. O ta vidinės žievės dalis, kuri arčiausiai išorinės žievės, yra ,,guminio“ skonio. Todėl vidinę žievę reikėtų perpjauti pusiau pasiliekant saldžiausius gabaliukus.

Žievės paruošimas maistui. Žalia baltosios pušies žievė turi labai daug pluošto ir yra pakankamai kieta. Aišku, galite ją kramtyti, kol paskaus žandikaulis. Tačiau, jei ją traškiai apkepsite, ji taps panaši į skanius traškučius. Tik nesugalvokite žievę virti! Net jeigu žievę supjaustysite spagečių dydžio siauromis juostelėmis ir ilgai ilgai virsite, jos vis tiek liks kietos.

Žievės paruošimui geriausiai pasistatyti indėnų dakotų židinį.

Yra keletas žievės paruošimo būdų. Pirmasis – žievės apkepimas špižinėje keptuvėje su aliejumi iki auksinės spalvos (žr. foto nr. 3).

Kitas būdas – sausas kepimas ant plokščio akmens, uždėto ant židinio (žr. foto nr. 4). Šis būdas ypač tinka, jei neturime aliejaus arba norime pasiruošti žievės atsargų.

Kai žievė taps auksinės spalvos, ją galima sutrinti į miltus, kuriuos taip pat galima naudoti maistui.

Skaniausia žievė būna tada, kai ji supjaustoma ypatingai plonais gabalėliais prieš kepant. Tuomet ji būna ypatingai traški.

Taigi lengvai gaunama dideliais kiekiais, skani ir maistinga vidinė pušies žievė ekstremalioje situacijoje Jums gali išgelbėti gyvybę.