Liepoja (latv. Liepāja)

Liepoja – miestas vakarų Latvijoje. Tai trečias pagal dydį miestas Latvijoje po Rygos ir Daugpilio bei labai svarbus neužšalantis uostas. Pagal 2011 m. statistiką mieste gyvena maždaug 83000 žmonių iš kurių apie 52% latvių.

Liepoja yra žinoma ir dažnai tarp latvių vadinama, kaip “Miestas kur gimsta vėjas”. Neveltui būtent šalia Liepojos yra didžiausia vėjo jėgainė Latvijoje, turinti net 33 Enercon vėjo turbinas.

XIII – XVI a.

1253 m. balandžio 4 d. sutartyje, kurią pasirašė Kuršo vyskupas Heinrichas ir Livonijos ordino magistras, Piemarės kuršių žemėje minima žvejų gyvenvietė villa Liva. Pavadinimas „Lyva“ įvairiuose istorijos šaltiniuose minimas iki XVI amžiaus.

1263 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas Lyvos uostas, Livonijos ordino riteriai įkūrė čia Libau gyvenvietę (Liepojos vardą imta vartoti XVII a.). Lyva buvo didelė žvejų gyvenvietė, Gruobinios fogtijos sufiksas su keliais vokiečių ordino vasalais ir daug kuršių žvejų. Lyva buvo svarbi vietovė kelyje iš vokiečių ordino rezidencijos Marienburge į Livonijos ordino magistro buveinę Rygoje, tačiau prekyba šiame uoste dar buvo labai kukli ir XV a. apsiribojo medienos, mėsos, žuvies ir sviesto išvežimu į įvairius šiaurės rytų Vokietijos miestus. Lyva buvo neįtvirtinta ir arti karingųjų lietuvių – senų ordino priešų, todėl negalėjo tikėtis gyventojų skaičiaus didėjimo. 1418 m. lietuviai puolimo metu Lyvos gyvenvietę sudegino.

Sunkios permainos Lyvą arba Libow, kaip pažymima XVI a. pradžios dokumentuose, ištiko žlugus Vokiečių ordinui. Paskutinis ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris 1560 m. Gruobinią užstatė Prūsijos kunigaikštystės hercogui Albrechtui. Per 50 metų, kai kraštą valdė Prūsija, Liepoja išgyveno savo pirmąjį suklestėjimą. XVI a. pabaigos dokumentai liudija, kad Liepojoje buvo 60 vokiečių šeimų, taigi XVI a. – XVII a. sandūroje vokiečių gyventojų skaičius siekė 250–300 žmonių ir toliau augo.

1581 m. prūsų matininkas Vezeginas Liepoją, kurią pats pavadino miesteliu, išmatavo ir aprašė. Vezeginas mini 28 pastatus. 1609 m. Liepoja su visu Gruobinios kraštu grįžo Kuršo hercogystės globon.

XVII – XVIII a.

1625 m. kovo 18 d. Kuršo hercogui Frydrichui viešint Gruobinios pilyje, jis dovanojo Liepojai miesto teises, o kovo 20 d. – jos ribų patvirtinimo aktą. 1626 m. Liepojos miesto teisių dokumentą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos karalius Zigmantas Vaza.
Liepojos ekonominis pakilimas vyko XVII a. viduryje ir antroje pusėje, kai mieste buvo atliekami svarbūs darbai. Svarbiausias iš jų – uosto statyba, kuri patyrė daug sunkumų, susijusių tiek su karu ir okupacija, tiek su epidemijomis ir stichinėmis nelaimėmis. Pirmoji maro banga Kuršą užklupo 1602 m. 1646 m. liga taip išplito, kad miesto valdyba ir pirkliai priėmė Maro reglamentą. Kitas maras Liepojoje pasirodė 1661 m. rudenį.

Švedų tvano metu (1655–1660 m.) miestą labiau susilpnino mokesčiais nei sugriovimai. Didžiausia tragedija įvyko 1698 m. lapkritį, kai mieste kilo didelis gaisras. Šiaurės karo metu (1700 – 1710 m.) Liepoja tapo reguliarių kariuomenių sustojimų bei karui reikalingų kontribucijų ėmimo vieta.

XVIII a. 4-ajame dešimtmetyje likviduoti Didžiojo maro padariniai, pabaigti uosto statybos darbai, į Liepojos uostą galėjo įplaukti ir dideli laivai. XVIII a. Kuršo hercogystė kaip dalinai nepriklausoma valstybė užėmė patogią tarpininko vietą tarp Lenkijos ir Lietuvos, Prūsijos ir Rusijai pavaldžios Vidžemės. Liepojos buvimas netoli Lietuvos sienos buvo palankus faktorius. Prekybos apimtys tapo platesnės ir įvairesnės. Jei XVIII a. pradžioje įrengus uostą Liepoją kasmet aplankydavo apie 100 laivų, tai 1739-1794 m. į uostą kasmet įplaukdavo daugiau nei 200 laivų. Svarbus vaidmuo Liepojos ekonominiam gyvenimui teko amatams. Jie augo kartu su miestu. 1799 m. mieste jau buvo 33 amatų rūšys, tarp jų laivų statyba ir taros išvežamoms prekėms gamyba.

1794 m. Rusijos imperijai numalšinus Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą ir užėmus Varšuvą žlugo Abiejų Tautų Respublika. Saugiausias prieglobstis nuo sukilėlių Kuršo dvarininkams atrodė Rusijos imperija. Prasidėjo derybos dėl prisijungimo prie jos. 1795 m. kovo 18 d. Kuršo dvarininkai paskelbė apie savo žemių atsiskyrimą nuo Lenkijos, o gegužės 27 d. Kuršo hercogystė tapo Rusijos imperijos Kuršo gubernija.

XIX a.

Liepojai perėjus Rusijos žinion, mieste buvo 456 gyvenamieji namai, 453 kitos paskirties pastatai, gyveno 848 šeimos, buvo iš viso 4548 gyventojai. XIX a. Liepoja iš nereikšmingo provincijos miestelio tapo pramonės centru ir tarptautinės reikšmės miestu. Tuo metu Liepojoje taip pat įgyvendintos reikšmingos naujovės – 1823 m. D. F. Zageris įkūrė pirmąją spaustuvę Liepojoje, 1825 m. mieste įkurta taupomoji kasa, pirmoji šio tipo įstaiga Rusijos imperijoje. Jos įkūrimo iniciatorius buvo pirklio sūnus, prekybininkas ir humanistas F. Hagedornas. 1848 m. pastatyta laivų statykla, 1860–1904 m. įrengtas neužšąlantis uostas, 1900 m. jam teko apie 7% viso Rusijos eksporto.

Lūžio metai buvo geležinkelio Liepoja–Romnai linijos statyba, pradėta 1869 m., visiškai pabaigta 1876 m. Realiai funkcionuojantys geležinkelio ryšiai su Rusijos vidaus rinka ir Liepojos uosto pagerinimas bei išplėtimas 1870-1880 m. paskatino mieste pramonės augimą. Labiausiai augo metalo apdirbimas, šioje pramonės šakoje dirbo apie 50% miesto darbininkų. Antrą didžiausią Liepojos įmonių grupę sudarė medžio apdirbimo įmonės. 1880 m. patvirtinti Liepojos Biržos komiteto statutai. 1899 m. Liepojoje pradėjo veikti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. 1893–1907 m. pastatytas karo uostas ir įtvirtinimai – miesto šiaurinėje dalyje, vad. Karostoje, supilti 4 molai, pastatyti 8 fortai.

Miesto savivalda

XIX a. 8-o dešimtmečio pabaigoje Baltijos šalių miestuose, tarp jų ir Liepojoje, vyko reforma, kuri savo reikšme ir pasekmėmis prilygo baudžiavos panaikinimui kaimuose – Baltijos šalių provincijos miestams pritaikyti 1870 m. Rusijos miestų nuostatai, kurie numatė renkamas miesto valdymo institucijas:

• miesto taryba, kurią rinko miesto rinkėjų susirinkimas ir kurioje galėjo būti nuo 30 iki 72 tarybos narių, priklausomai nuo rinkėjų skaičiaus mieste;
• miesto valdyba, kurios narių skaičių laisvai nustatė taryba, bet jis negalėjo būti mažesnis nei du;
• miesto galva, rinktas Tarybos ir valdybos pirmininkas, kurio įgaliojimų laikas – ketveri metai.

Liepojoje rinkimai įvyko 1878 m. sausio 16 – vasario 13 d. 1878 m. tarybos rinkimų rezultatai patvirtino, kad vietinės vokiečių buržuazijos vaidmuo ir reikšmė mieste išliko nepajudinama. Iš 54 tarybos narių vietų vokiečiai užėmė 44, žydai – 7, lenkai – 2 ir tik vienas latvis.

1900-1910 m. vyko treji savivaldybių rinkimai. Jei 15 metų iki 1902 m. Liepojoje buvo vienas galva – H. Adolfi, tai iki Pirmojo pasaulinio karo – net penki.

XX a.

Pramonė ir tranzitinė prekyba buvo Liepojos XX a. pradžios ekonominio gyvenimo ramsčiai. 1910 m. 52 stambiosios pramonės Liepojos įmonėse dirbo 7810 darbininkų. Tai sudarė 8,4% viso Latvijos darbininkų skaičiaus. Kaip imperijos miestas su moderniu uostu, išvystyta pramone ir privažiavimo keliais Liepoja užėmė svarbią vietą Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo strateginiuose planuose. Dar XIX a. 9-ame dešimtmetyje Liepojatapo rusų Baltijos laivyno baze. 1899 m. pavasarį patvirtintas Liepojos jūros tvirtovės statybos projektas ir per dešimt metų pastatytas karinis uostas, įrengtos 8 kranto baterijos ir sausumos įtvirtinimai.

Amžiaus pradžioje Liepoja tapo didžiausiu Rusijos emigracijos centru. XX a. pradžioje iš Liepojos į JAV kasmet išplaukdavo apie 40 000 emigrantų iš Rusijos imperijos, taip pat ir iš Lietuvos. Tiesioginį susisiekimą su Niujorku nuo 1906 m. birželio užtikrino keturi laivai, vėliau devyni, 1913 m. – 11. 1907 m. per Liepoją išvyko 56,5 tūkstančiai žmonių, 1913 m. – 70125. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Liepoja su Ryga apėmė keturis penktadalius Latvijos pramoninės gamybos, užsienio prekybos apyvarta siekė 104,2 mln. rublių – beveik dukart daugiau nei amžiaus pradžioje.

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Lipoją okupavo Vokietija. 1918 m. paskelbus Latvijos nepriklausomybę Liepojoje 6 mėnesius dirbo šalies vyriausybė. 1919 m. sausio 7 d., kai, artinantis bolševikų armijai, Latvijos Laikinoji vyriausybė su Karliu Ulmaniu priešaky palikusi Rygą atvyko į Liepoją, miesto istorijoje prasidėjo periodas, vadinamas „Liepoja – Latvijos sostinė“.

Lyginant su 1913 m., krovinių apyvarta Liepojos uoste sumažėjo daugiau nei 12 kartų. Liepoja kaip prekybos uostas prarado reikšmę. Šioje situacijoje gimė Liepojos laisvojo uosto idėja, 1931 m. rugsėjo 22 d. padėtas kertinis akmuo pirmajam naujai statomam sandėliui pirmajame Latvijos laisvajame uoste. Didelę reikšmę miesto ekonomikos stabilizavimui ir plėtrai turėjo 1929 m. atidaryta geležinkelio linija Liepoja – Glūda (Jelgava). 1935 m. atlikto pramonės ir prekybos įmonių surašymo duomenimis Liepojoje buvo 267 įmonės su mechanizuota varančiąja jėga ar mažiausiai 5 samdomais darbininkais ir 1576 įmonės be mechaninės varančiosios jėgos su mažiausiai 4 darbininkais. 1937 m. birželio 15 d. Liepoja tapo pirmuoju miestu šalyje, kurį su Ryga sujungė reguliarus oro susisiekimas.

Liepoja tapo ir švietimo bei kultūros miestu: 1920 m. savo veiklą pradėjo antroji vidurinio techninio išsilavinimo mokykla Latvijoje – Valstybinis Liepojos technikumas, 1921 m. Liepojos realinė gimnazija tampo Valstybine Liepojos vidurine mokykla, 1926 m. atidaryta pirmoji Latvijoje meninės amatininkystės mokykla.

1922 m. įkurta Liepojos opera. Liepojos latvių dramos teatras veikė dar nuo 1907 m. 1922 m. įsteigta Liepojos konservatorija, 1927 – Liepojos filharmonija. Nuo 1928 m. visi Kuršo chorai Liepojoje rinkdavosi į savo šventę – Žemutinio Kuršo dainų šventę. 1924 m. atidarytas Miesto muziejus.

1939 m. ir 1940 m. Liepojoje įkurdinta 15 000 sovietų karių. Jų buvimas sukėlė nemažai problemų. 1940 m. iš latvių gyventojų pareikalaujama atlaisvinti namus Tuosmarės apylinkėje, taip pat perduoti visą ten esantį turtą. Dar 1939 m. spalio pabaigoje Liepojos miesto komendantas pranešė, kad „susisiekimas per Tuosmarę privatiems asmenims iki kito potvarkio bus uždraustas“. Prasidėjo nekontroliuojamas TSRS piliečių atvykimas į Latviją. Dalis jų buvo NKVD agentai su užduotimi griauti esančią tvarką ir ruošti Latvijos okupaciją.

TSRS okupavus Latviją 1941 m. iš Latvijos buvo numatyta ištremti 60 000 žmonių. 1941 m. birželio 14 ir 15 d. į Sibirą ir tolimuosius arktinius kraštus ištremta apie 17 tūkst., iš Liepojos krašto – apie 2 tūkst. gyventojų.

Prasidėjus antrajai TSRS okupacijai 1944 m. spalio pradžioje Raudonoji armija nutraukė Vokietijos kariuomenės sausumos ryšius su Kuršu. Vokiečiai apsuptą Kuršo dalį pavadino „Kuršo tvirtove“. Čia liko apie 200 000 vokiečių ir latvių kareivių bei apie pusė milijono gyventojų, įskaitant bėglius. Kuršo kovos tęsėsi septynis mėnesius. Spalį atmosfera Liepojoje panašėjo į chaosą: kilometrinės bėglių eilės, žmonės, vežimai, automobiliai. Miestą sistemingai ir negailestingai bombardavo rusų aviacija ir artilerija. 1945 m. gegužės 9 d. raudonarmiečiai užėmė Kuršą, 14 val. per radiją pranešama: „Tarybų Latvija laisva“. Liepojos vyskupijos vyskupo pavaduotojas Julijanas Vaivuodas savo dienoraštyje užrašė: „Iš gražios, išdidžios ir turtingos damos Liepoja tapo luoša vargše“.

Sovietmečiu Liepoja buvo tik karinis uostas, uždaras miestas; veikė Tuosmarės povandeninių laivų uostas. Liepojos ekonomika buvo prijungta prie vieningo planinio Tarybų Sąjungos liaudies ūkio. 1946 m. įkurta Liepojos žvejų artelė „Boļševiks“, 1964 m. nauja įmonė – Vandenyno žvejybos laivyno Liepojos bazė. 1965 m. prasidėjo naujo mikrorajono statyba miesto pietvakarinėje dalyje.

Nepriklausomybė

1987 m. lapkritį įvyko pirmoji didelė grupės Helsinkis–86 organizuota akcija prie Šiaurinių kapinių, ji virto demonstracija, kuri brutaliai numalšinta. 1991 m. rugpjūčio pučo metu vyko Miesto tarybos neeilinis posėdis, gyventojai pakviesti parodyti pilietinį nepaklusnumą, jei valdžią užims karinis komitetas. Liepojos įmonėse prasidėjo streikas, nutrauktas tramvajų ir autobusų susisiekimas. Kitą dieną streikas nutrauktas. Rugpjūčio 23 d. LTF valdybos nariai, milicija ir prokuratūros darbuotojai perėmė LKP nuosavybę Graudu gatvėje. Demontuotas Lenino paminklas.

1994 m. rugpjūčio 31 d. Liepojoje visiškai nustojo egzistuoti buvusi sovietų karinio jūros laivyno bazė. Savivaldybių rinkimuose Miesto tarybos pirmininku išrinktas Teodoras Eninis.

1997 m. vasario 18 d. Saeima priėmė Liepojos specialiosios ekonominės zonos įstatymą. 1997 m. kovo 18 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinkti miesto tarybos nariai. Miesto tarybos pirmininku išrinktas Uldis Seskas.

Šiuo metu „Liepoja – išdidus, kuriantis ir aktyvus miestas ant jūros kranto, kuriame žmonės nori gyventi ir dirbti!“ – taip formuluojama 2007 m. sukurta Liepojos miesto plėtros vizija. Liepoja yra miestas su turtingomis kultūros ir kūrybos tradicijomis. Liepojoje galima pamatyti įvairiausio amžiaus pastatus ir architektūros stilius. Liepoja pasižymi plačiais muzikos ir meno festivaliais, simfoniniu orkestru ir vargonais, Karostos kalėjimu. Liepoja užima ypatingą vietą Latvijos ir viso regiono kultūroje – Liepojoje įkurta pirmoji filharmoninė draugija Baltijos šalyse, veikia profesionalūs teatrai ir orkestras. Liepojoje susitelkę daug turtingo kultūros palikimo – bibliotekos, muziejai, istoriniai ir kultūros paminklai, tradicijos. Liepojoje gimė ir suklestėjo latvių roko muzika, kasmet vyksta reikšmingi kultūriniai ir pramoginiai renginiai, kai kurie turi nacionalinę ir neretai tarptautinę reikšmę. Liepoja daugelyje sričių davė ryškius, savitus, įvairiapusius talentus Latvijos kūrybos vystymuisi.

Liepojoje yra platus įvairių kultūros sričių spektras. Ypač stiprios yra scenos ir atlikimo meno tradicijos, tiek profesionaliaja, tiek populiariaja ir mėgėjiška prasme. Liepoja gali didžiuotis iškiliu paveldu – tiek istorine kultūrine aplinka, pastatais, paminklais, tiek vizualiųjų menų kolekcija, muziejais ir bibliotekomis. Stiprios yra ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijos – amatininkystė, liaudies menas, tradicinė kultūra – tiek latvių, tiek tautinių mažumų. Vystosi kultūrinis turizmas ir kūrybinės industrijos. Stipri kultūrinio švietimo bazė (profesionaliaja prasme). Kai kurios šakos Liepojoje yra palyginus mažiau išvystytos (vizualusis menas, literatūra, sunykęs kinas ir kt.), tačiau pasirinkimas yra platus ir reikšmingiausios kultūros atšakos atstovaujamos – yra visos sąlygos vystyti turtingą ir įvairialypę kultūrinę aplinką.

Liepojoje veikia aktyvios kultūros institucijos – jos atstovauja visus institucijų tipus – viešosios, privačios ir nevalstybinės. Šios institucijos yra svarbus faktorius tarptautinio konteksto įėjimui į Liepojos kultūrinį gyvenimą. Visų trijų tipų institucijos aktyviai dalyvauja ir kultūrinio turizmo produktų kūrime. Institucinėje bazėje atstovaujamos faktiškai visos nagrinėtos kultūros atšakos.

Nuo 1997 metų miestas užmezges partnerystės ryšius su Klaipėdos miestu, o nuo 2001 – su Palanga.