Saulės laikrodis-kalendorius (Nida)

1999 m. per Lietuvą praūžęs uraganas „Anatolijus” nugriovė dalį Saulės laikrodžio, todėl tolimesnis aprašymas gali neatitikti dabartinės jo būklės.

Saulės laikrodžio projektą sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą. Svarbu ir tai, kad čia su vėjo genamomis smiltimis prieš mus skleidžiasi gamtos istorija.

Šešėlis, kuris yra laikrodžio rodyklė, apibėganti kasdienį savo ratą, krinta nuo obelisko, pastatyto aikštelės centre. Obelisko akmuo, sveriantis 36 t buvo atgabentas iš Karelijos skaldyklų. Šis obeliskas yra gana ryžtingas architektūrinis elementas. Parnidžio kopa jį iškelia į 53 metrų aukštį, patį aukščiausią nerijos tašką. Tačiau, žvelgiant nuo Urbo kalno, iš Nidos ar nuo burlaivio denio, Saulės laikrodžio obeliskas vos įžiūrimas, tarsi tik kokia užuomina, ženklas. Saulės laikrodžio trauka pastebima artėjant prie Parnidžio kopos papėdės. Iš čia jis jau suvokiamas kaip statinys. Kopiant į viršų, obeliskas ima vis augti, kol viršija žmogaus mastelį ir tampa kosmine dangaus ir žemės jungtimi.

Valandų ir pusvalandžių įraižos iškaltos ant puslankiu iš po smėlio iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite iškaltas dangaus dienos šviesulio amžinosios kelionės grafikas. Kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų; nėra nieko nereikalingo, jokių meninių išmonių. O pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmė ant Parnidžio kopos juntama tiesiog fiziškai. Matome, kaip per skalę nenumaldomai slenka obelisko šešėlis, o kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, net vidurdienis šioje aikštelėje – kosminis įvykis. Ypatingomis metų kalendorinėmis dienomis – per saulėgrįžas ir lygiadienius – tarsi senovės žyniai ir vaidilutės galime nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.

Dar svarbu tai, kad Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis kaskart poilsiautojams primena, kad žmogus yra gamtos kūdikis, pavaldus jos ritmams. Jis jėgų ir atgaivos gali pasisemti tik iš gamtos.

Šaltinis: www.baltai.lt