Saldutiškio dvaras

Saldutiškio dvaro sodyba yra Saldutiškio miestelyje, Utenos rajono savivaldybėje. Miestelio pavadinimas keletą kartų keitėsi: buvo vadinamas Šilgudiškiu, Salgudiškiu. Dvaro aplinkoje būta daug gėlo vandens, šaltinių, tad Saldutiškio pavadinimas galėjęs kilti ir nuo šulinio skaidrumo bei vandens skanumo.

Saldutiškio dvaras jau buvo žinomas unijinės Lietuvos laikotarpiu, minimas nuo XVIII a. pa-baigos. Tuo metu jį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas. Vėliau XIX a. pradžioje dvarą įsigijo Antanas Jaloveckis (1772-1852). Jis minimas kaip dvaro puoselėtojas, palaidotas Trinkūnų kaimo kapinaitėse. 1890 m. dvaras turėjo kaimiškąjį rajoną su gana vienas nuo kito nutolusiais kaimais: Antalameste, Krivasaliu, Plaučiškėmis, Trinkūnais, Pakieveniu, Pavyžinčiu, Varniškiu, Vilkolakiu, ir 59 žmonėmis.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui. Jis pastatė dvaro rūmus su ūkiniais pastatais, užveisė didelį parką, sodą ir gėlynus, o keletą miško kvartalų užsodino gražiais maumedžiais.

Saldutiškio gyvenvietė pradėjo kurtis 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys—Švenčionėliai. Jo tiesimui vadovavo pats generolas Boleslovas Jaloveckis, dvaro įkūrėjo Antano anūkas. Tada tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų.

Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas (nuo Rytų Lietuvos), gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Šio karo metu Saldutiškis buvo apskrities centras. Vienintelis dvarininko sūnus Mečislovas (1876-1962) buvo puikiai išsimokslinęs, tarnavo Vilniaus žemės banke, daug važinėjo po visą Lietuvą, ją gerai pažino, nupiešė 1500 akvarelinių dvarų pastatų. Jaloveckių dvarą buvo užėmusi apskrities karo komendantūra. Senieji klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatinėjami, kiti pastatai keitė savo paskirtį.

1907 m. pabaigoje Mečislovas Jaloveckis įsteigė Saldutiškio ūkio draugiją. Jos veikloje dalyvavo ir aplinkinių vietovių ūkininkai. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygelę lietuvių ir lenkų kalbomis „Lietuva ir jos reikalai“, taip pat „Tautišką Lietuvos katekizmą“, nuo 1909 m. bendradarbiavo Vilniuje leistame laikraštyje „Litwa“. 1917 m. susirgęs šiltine, mirė Petrapilyje. Dvaras neteko tikrojo savo šeimininko. Po tėvo mirties sūnus Mečislovas grįžo į Lietuvą, bet Saldutiškyje nepasiliko. Išvyko į Lenkiją, po to – į Angliją ir mirė 1962 m. Londone.

1938 m. dvare įsikūrė saleziečių vienuolynas, veikęs iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. vienuolynas buvo uždarytas. Karo metais čia veikė ligoninė. Po karo įkurta mokykla.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir vykdant Žemės reformą, dvaro centras atiteko savivaldybei ir Labanoro miškų urėdijai, o patys rūmai – besikuriančiai naujai parapijai. Pirmasis klebonas buvo kunigas S. Švėgžda, užsiėmęs ir bažnyčios statyba. Šiam tikslui buvo pritaikytas akmeninis dvaro svirnas – ant aukštų jo pamatų buvo pristatyta medinė bažnyčios dalis su dviem bokštais. 1918 m. dvaro rūmuose įsikūrė Linkmenų valsčiaus valdyba, vėliau teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį: ją statant nugriauta keletas senųjų dvaro pastatų.

2005 m. dvaro sodybą pradėjo gaivinti ir puoselėti Svitojų šeima. Atkurta buvusi architektūra, salių polichromijos tapyba, lipdiniai.

B. Jaloveckis Saldutiškio dvare buvo įkūręs retų augalų dendrologinį parką. Augino rožynus – dėl to dvaras buvo vadinamas rožių dvaru. Parko plotas — 1,9 ha. Jame auga 22 medžių ir krūmų rūšys. Yra 50 m ilgio mažalapių liepų alėja, vadinta meilės lėja, auga didelės vinkšnos (skersmuo 1,4 m). Iš introdukuotų augalų rūšių vertingesni paprastasis raudonlapis klevas, europiniai kėniai, sidabrinis kėnis, pilkasis riešutmedis ir kt. 1958 m. parkas buvo paskelbtas gamtos paminklu ir saugomas iki šiol. Neoklasicistinį istorizmo laikotarpio Saldutiškio dvaro pastatų kompleksą sudaro: dvaro rūmai, pastatyti 1830 m. ir rekonstruoti XIX a. antrojoje pusėje, svirno liekanos (pastatytas 1843 m., jo sienos panaudotos 1928 m. statant Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią), ledainė, pastatyta XIX a. pab. – XX a. pr., tvarto ir arklidės liekanos (pastatytos 1898 m.). Pastaruoju metu dvaras plėtoja savo kultūrinę, ekonominę ir edukacinę veiklą.