Leckavos piliakalnis

Leckavos piliakalnis yra Reivyčių seniūnijoje, Leckavos miestelyje., prie Ventos ir Gilupio santakos, apie 0,3 km į šiaurę nuo Leckavos - Buknaičių kelio. Datuojamas I tūkst. - XIII a.

Vakarinis, šiaurinis ir rytinis šlaitai statūs, iki 12 m aukščio. Aikštelė trikampė, iškasinėta duobių, 24 m ilgio ir 28 m pločio pietvakariniame gale. Jos pietvakariniame krašte supilti 2 pylimai, tarp kurių iškastas griovys. Išorinis pylimas apie 80 m ilgio, iki 2,5 m aukščio ir 9 m pločio. Antrasis pylimas yra 55 m ilgio, 2 m aukščio ir 18 m pločio. Tarp jų esantis griovys yra 6 m pločio ir 0,5 m gylio. Piliakalnis labai apaugęs krūmais. Jį kerta iškirsta ir išstumdyta sienos apsaugos juosta. Į pietus ir pietvakarius nuo piliakalnio aptikta senovinės gyvenvietės pėdsakų.

Anksčiau šalia Gilupio, piliakalnio pašlaitėje, buvo šaltinis, kuris užslinko šlaitui šliaužiant. Šaltinyje buvo įstatyta statinė, iš kurios žmonės semdavosi vandens. Buvo tikima šio šaltinio vandenio gydomosiomis savybėmis, daugiausia žmonės plaudavosi akis.
Netoli piliakalnio yra Vestuvių kalnas, kuriame žmonės švęsdavo Jonines, kūrendavo laužus. Ant kalno iškeldavo Joninių kartį.
1966 m. Leckavos piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas. 1997 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros objektų paveldo registrą.
Pasakojama, kad ant Raganos kalno gyveno ragana, kuri čia turėjo pasistačiusi rūmus. Ragana buvo nedora ir kerštinga. Pridarė apylinkių žmonėms niekšybių, žmonės ją sučiupo, užkūrė rūmus, į ugnį įmetė pačią raganą, ji liepsnose sudegė. 1978 m. J. Šliavas mini, kad vakarais prie kalno vaikų neleisdavo, sakydavo, „ten sėdi raganos". 1936 m. Stasys Ličkūnas nurodo, kad čia buvo pilis, kurią jūromis atkeliavę priešai išgriovė.

Šaltiniuose nurodoma, kad Leckavos apylinkių žmonės ant Šventorėlio kalvos slapta rinkdavosi melstis, nes vyko kovos tarp kalvinų ir katalikų dėl Leckavos bažnyčios. Todėl buvo tikima, kad ant kalnelio buvo senų laikų bažnyčia, kad čia kažkas palaidota, kad yra XVIII a. kapai, nes buvo rasta kaulų
Ant šios kalvos susirinkdavo žmonos, kurios užkurdavo laužą ir degindavo aukas, verkdamos savo vyrų. Čia matydavo sėdintį ir verkiantį vaiką, vaikščiojančias švieseles.

Informacijos šaltinis: Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras