Šilutė

Šilutės rajono savivaldybė – Pamario ir vandenų kraštas. Tai kraštas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą. Čia gyvena, mokosi ir dirba pilnateisiai Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai, mokantys saugoti unikalią gamtą, paveldą, plėtojantys verslą, žemdirbystę, žvejybą ir turizmą. Čia mokama džiaugtis, nes Šilutė jau garsėjanti turizmu Europoje, yra stebima ir vertinama Europos Bendrijos.

Visoje Lietuvoje Šilutės rajonas garsėja savo pavasariniais potvyniais, apsemiančiais dideles teritorijas ir atskiriančiais kai kurias gyvenvietes nuo sausumos susisiekimo kelių. Šilutės rajono savivaldybės bendruomenei, o ypač Rusnės gyventojams, šie potvyniai yra didelis rūpestis, kita vertus, tai krašto regiono savitumas, pritraukiantis smalsuolius pasigrožėti šia gamtos stichija ne tik iš kitų Lietuvos miestų, bet ir iš užsienio.

Savivaldybės teritorijoje yra 312 kultūros paveldo objektų, tarp jų geriausiai išlikę yra architektūros, archeologijos, technikos ir marinistinis paveldas. Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų yra 193.

Šilutė – Lietuvos Respublikos etninio regiono Mažosios Lietuvos Savivaldybės centras. Senovėje Šilutės rajono žemė vadinosi Lamata (1252 m.) – „žema, pelkėta vieta“. Ji ribojosi su prūsų, kuršių ir žemaičių žemėmis.

Anksčiau prie Šyšos upės vingio daugelį tiek iš Žemaitijos, tiek iš artimesnių vietovių – Rusnės, Minijos, Karklės – bei iš smėlėtųjų Nidos, Karvaičių kopų sukviesdavo žuvų turgus, veikęs Šilutėje beveik 500 metų. Ir dabar Šilutė nėra praradusi savo savitumo: čia svečius traukia ne tik žuvis, o ir ta pati praeities bei šių dienų dvasia...

Šilutėje išlikę daug senoviškų, puošnių pastatų: H. Šojaus dvaras (1818 m.), teismas ir kalėjimas (1848 m.), senoji turgaus aikštė, uostas, geležinkelio stotis ir tiltas (1875 m.),paštas (1905 m.), gaisrinė (1911 m.). Miesto centrą puošia Evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1926 m. Altoriaus freskoje R. Pfeiferio nutapyti žymiausi žmonės: A. Dantė, M. Liuteris, S. Bachas ir Hugo Šojus, kuris įsigijęs 1889 m. Šilokarčemos dvarą, visą savo gyvenimą paskyrė miesto gerovei, jo grožiui ir šlovei kurti. Šiandien šiame dvare veikia muziejus. Šilutė yra žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinė. Už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Šilutės miestui garbės piliečio vardai suteikti Jurgiui Plonaičiui (1991 m.) ir Jonui Jonaičiui (1999 m.). Labiausiai nusipelnę ir garsinantys kraštą žmonės kasmet apdovanojami „Sidabrinės nendrės“ ar „Lietuvininkų vilties“ premijomis. Šilutės kraštą garsino ir garsina žymūs kraštiečiai: vokiečių rašytojas ir dramaturgas H. Zudermanas, švietėjas, bibliofilas P. Jakštas, kraštotyrininkas K. Banys, dailininkė grafikė, Mažosios Lietuvos kraštotyrininkė I. E. Labutytė, socialinių mokslų daktarė, pedagogė R. Dobranskienė, olimpinių žaidynių čempionas, disko metikas R. Ubartas, olimpinė vicečempionė, lengvaatletė L. Baikauskaitė, Olimpiados bronzos medalio laimėtojas, krepšininkas M. Timinskas, aktorius A. Večerskis, renginių ir laidų vedėjas, Seimo narys A. Valinskas, Lietuvos Respublikos kultūros žymūnė, bibliotekininkė D. Užpelkienė, poetas ir renginių vedėjas M. Budraitis ir daugelis kitų.

Šilutė – japoniškų magnolijų sodinimo pradininkė Lietuvoje. Jas į Šilutę 1933–1934 m. atvežė ir pasodino miesto burmistras Martynas Redveikis, o jų selekcija, pritaikymu auginti mūsų klimato sąlygomis ir platinimu (nuo 1945 m.) rūpinosi Liudviko Juraškos šeima. Jų pastangomis Šilutės japoniškos magnolijos auginamos visoje Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Vladivostoke, Sachaline (Rusijos Federacijoje), Kazachstane.

Šilutės rajono išskirtinumą sąlygoja tai, kad didesnė jo dalis – Nemuno delta. Čia kiekvienas gali pasigrožėti Nemuno deltos regioninio parko kraštovaizdžiu, kuris užima per 28 000 ha ir kuriame yra 14 draustinių bei 1 rezervatas, kai kur dar žmogaus nepaliesta išskirtine gamta, širdį stingdančiais potvyniais, užliejamose pievose įrengtomis polderių sistemomis. Penktadalį regioninio parko užima vandenys – Nemuno deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata, Pakalnė, Vorusnė, Aukštumala ir kiti vandens telkiniai. Draustiniuose saugomos unikalios upinės kopos ir smiltpievės, kuriose auga retos ir nykstančios augalų rūšys (net 15 augalų rūšių įtraukta į Raudonąją knygą).

Kiekvieno tikro žvejo širdyje rusena didžiojo laimikio troškimas. Šiam troškimui tarnauja visi šio krašto švyturiai, uostai, prieplaukos...

Kiekvieną rugpjūčio mėnesį visi keliai per Šilutės, Šliažų (dar vadinamo Lietuvos Respublikos Prezidento K. Griniaus vardu) ir Rusnės (buvusį vieną iš ilgiausių Lietuvoje tiltų) tiltus suveda į Rusnę, į Laivininkų šventę. Ant Atmatos kranto, prieplaukoje, įsikūrusiuose amatų kiemeliuose atgimsta senovinių žvejybos padargų meistravimas: luotų skaptavimas, bučiukų pynimas. Visą dieną galima paplaukioti kurėnu (iki XX a. naudota plokščiadugnė valtis su stiebu), visokiais laivais ir laiveliais, stebėti laivų paradą. Pavasarį, kai Rusnėje prasideda intensyvus stintų gaudymas, vyksta „Šaktarpio“ šventė. Jos metu galima žvejoti, paragauti senojo Rusnės punšo, vaistažolių arbatos, dalyvauti žvejų rungtyse, įvairiuose atrakcionuose, koncertuose.

Pamario krašte gyveno ir kūrė etnografas, liaudies dainų, kalbinės medžiagos rinkėjas E. V. Berbomas (1786–1865 m., palaidotas Muižės kapinėse, Kintų seniūnijoje). Jis pirmasis sugalvojo ir įvedė (1843 m.) žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges. Tuo laiku tokių puošnių ir savitų vėtrungių nebuvo niekur kitur Europoje.

Kintuose gyveno (1888–1892 m.) žymus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, filosofas ir mokytojas Vydūnas (Vilhelmas Storostas). Vydūno muziejuje saugomas autentiškas filosofo asmeninis instrumentas – arfa, eksponuojami Vydūno parašyti veikalai, veikia Pamario krašto istorijos ekspozicija. Kiekvienais metais liepos mėnesio pabaigoje tarptautinių kūrybinių emalio ir muzikos laboratorijų „Pamario ženklai“ metu visi Kintų Vydūno kultūros centro lankytojai gali pamatyti naujų emalio darbų parodą ir paklausyti džiazinės muzikos improvizacijų.

Žmones vilioja šio krašto išskirtinė gamta, gera vandens pramogoms infrastruktūra (Kuršių marios, upės: Atmata, Minija, Tenenys, Veivirža, Ašva, Karaliaus Vilhelmo kanalas, žuvivaisos tvenkiniai Poviluose). Juose galima paplaukioti įvairiais laivais, baidarėmis, pažvejoti. Gausu kaimo turizmo sodybų, stacionarių poilsiaviečių su viešbučiais, kavinėmis, prieplaukų. Kintuose dar galima pamatyti architektūros paminklą – buvusią Evangelikų liuteronų bažnyčią (1705 m. dabar perduota katalikų bendruomenei), šalia girininkijos augančią didžiausią dvikamienę tują Lietuvoje (aukštis – 18 m, plotis – 12 m), pavaikščioti Aukštumalos pelkės pažintiniu taku.

Šiame krašte – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūrų tiltai, pagoniškos, liuteroniškos ir katalikiškos tradicijos santaka, čia dvarų ir kaimo sodybų kasdienybė...

Prie Švėkšnalės upės, 21 km į šiaurės rytus nuo Šilutės, įsikūręs Švėkšnos miestelis, garsus savo mišraus stiliaus 8 ha parku, jame esančia Adomo Pliaterio pastatyta (1880 m.) Genovaitės vila, saulės laikrodžiu (kurio originalas yra Luvro muziejuje Paryžiuje), romėnų medžioklės deivės Dianos antikinės skulptūros kopija, augančiu ginkmedžiu, kitais retų rūšių augalais. Miestelyje yra aukščiausia (75 m) Pamario krašto negotikinio stiliaus dvibokštė Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (1905 m.). Šalia Švėkšnos, Vilkėnuose, yra buvęs Jurgio Pliaterio dvaras, o ant Švėkšnalės upės pastatytas malūnas (1843 m.). Dabar jame įrengtas viešbutis ir restoranas. Nuo garsios Pliaterių giminės istorijos neatsiejamas Stemplių dvaras, kuriame savo gyvenimo paskutiniuosius metus praleido vienas iškiliausių XIX amžiaus lietuvių kultūros veikėjų ir rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis, Simonas Stanevičius.

Visą Šilutės krašto savitumą trumpai apsakyti sunku: čia reikia atvažiuoti, pamatyti, išgirsti, prisiliesti, pajusti ir išgyventi. Leisti įsilieti į savo pasaulėjautą nedideliam, tačiau pamario dvasia turtingam, paukščių skrydžiais grakščiam, žmonių nuoširdumu ir dosnumu svetingam, ir kraštovaizdžiu kerinčiam kraštui.