Anykščių kapinių Koplyčia

Netoli Anykščių centro, seno parko apsuptyje, stovi originalus pastatas, darniai jungiantis senosios ir naujosios architektūros bruožus. Tai senųjų Anykščių kapinių Koplyčia - vienas iš keleto pastatų, išlikusių Anykščiuose iš XIX a. vidurio. Manoma, kad ji pastatyta 1858 m. ant Burbiškio dvaro grafo Venclavovičiaus giminės kapų rūsio. Pamaldos čia vykdavo retai, dažniausiai tik per Devintines ar mirus kam nors iš dvarininkų.

Koplyčios rūsyje buvo išmūryta apie 10 nišų su užmūrytomis karstavietėmis. Čia ilsėjosi visa grafų giminė. Žmonių pasakojimu, kai laidojo paskutinįjį šios žymios giminės poną, koplytėlė jau buvo apleista. Daug ką sunaikino Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai: buvo išgriautos nišos, išmėtyti karstai, - matyt, ieškota brangenybių, duris ir grindis kareiviai išnešiojo į apkasus. Laikas irgi ardė pastatą...

Šalia esančios kapinaitės labai senos, jose nebelaidojama jau nuo 1936 m. Kapinių teritorija buvusi aptverta aukštoka akmenine tvora, palei kurią augo tujos. Tarybiniais metais kapinės sunaikintos, paverstos parku. Dabar tik paminklinis akmuo žymi čia buvus anykštėnų amžinojo poilsio vietą.

Nesant tikrų istorinių duomenų, koplytėlės atsiradimą galima tapatinti su įvykiais, 1925 m. aprašytais Antano Vienuolio apysakoje „Vėžys“. Rašytojas pasakoja dvarininkų Venclavovičių (apysakoje - ponų Put-Putarleckių) šeimos istoriją, plačai aprašo Koplyčios statybą. Berods, istoriškai tikra, jos ši Koplyčia pastatyta grafienės Kristinos iniciatyva, trokštant išpirkti grafų Put-Putarleckių nuodėmes. „Buvo iškviestas iš Italijos statytojas ir keli meistrai bei mūrininkai... Nors medžiagą suvežė per keletą dienų, bet jaunas italų statytojas darbo nepradėjo. Apsilankęs kapinėse, kur turėjo būti pastatyta bažnytėlė, jis pamatė ant kryžių dar jo niekur neregėtus nuostabios fantazijos ornamentus ir brėžinius. Susidomėjo italas lietuvių daile, ir jo galvoje kilo graži mintis: pastatyti tokią bažnytėlę, kad ji prilygtų ir derintųsi su tais nuostabiais ornamentais bei brėžinais, ir sudarytų savotišką lietuvių tautos stilių. Jo sumanymu susidomėjo ir jaunoji grafienė, ir abu ilgas valandas išstovėdavo prieš kokį nors kryžių, kopijuodami ornamentus ir taikydami juos prie bažnytėlės pagražinimo. Pagaliau statytojas drauge su grafiene Kristina sudarė naują bažnytėlės pagražinimo planą ir nusiuntė jį dvasinei vyriausybei patvirtinti. Ilgai tyrinėjo dvasinė konsistorija italo architekto ir jaunosios grafienės fantazijos vaisius. Pagaliau planą gražino atgal su prierašu, kad papuošalai, kurie pritikę pagonių stabams ir šventykloms, negali vainikuoti šventos katalikų bažnyčios pakraigių ir piliorių.

Po Kristinos mirties antroji grafo žmona, grafienė Tuža, nekentė viso to, kas lietuviška, tai bažnytėlę pabaltino taip, kad liko užtepti visi „pagonių“ kultūros ženklai ir pagražinimai.

Paliko tik iš oro skulptūrą: pakraigėse lietuviški lašai, o viršuje langų ir apie duris - kryžių ornamentai, kurių negalima buvo nei nudažyti, nei užtepti.“ (A.Vienuolis. Raštai, II t.)

Tad grafienės Kristinos Štčech rūpesčiu pastatyta koplyčia yra ir literatūrinis paminklas - kaip ir Anykščių šilelis ar legendinė Voruta...

Ilgą laiką niekas nesirūpino nei koplytėlės atstatymu, nei jos likimu. Tik 1966 m. Koplyčia perduota kultūros skyriaus nuosavybėn, bet nerestauruota. 1968 m. tuometinės muziejaus direktorės Teresės Mikeliūnaitės iniciatyva buvo priimtas sprendimas „suremontuoti buvusią koplyčią Anykščių visuomeninio muziejaus įrengimui.“ Norėta įrengti ekspoziciją, skirtą rašytojams, o cokoliniame aukšte - fondų saugyklą. Darbai ėjosi nepaprastai lėtai, kol visai sustojo. Netgi būta sumanymų atimti iš muziejaus Koplyčią. Taip ir buvo padaryta, 1977 m. Koplyčioje įsikūrė civilinės metrikacijos įstaiga.

1985 m. buvo pastatytas stiklinis gaubtas (arch. G.Baravykas, vitražas A.Dovydėno, šviestuvas E.Šatūro).

Tik Atgimimo metais po ilgų svarstymų nutarta, jog Anykščių Koplyčia turėtų tapti miesto kultūrinio gyvenimo židiniu, atliekančiu sakralinę, koncertinę, parodinę, muziejinę bei kultūrinio švietimo funkcijas. 1991 m. birželio 20 d. rajono valdyba priėmė potvarkį įkurti Anykščių kultūros istorijos muziejų Koplyčios patalpose. 1992 m. Koplyčia perduota muziejui.

1991 m. lapkričio 2 d. po daugelio metų pertraukos senųjų Anykščių kapinių koplyčioje aukotos šv. Mišios už visus tose kapinėse palaidotus anykštėnus. Tų pačių metų gruodžio 21 d. įvyko pirmasis renginys Koplyčioje - vakaras, skirtas prof. Stasio Šalkauskio atminimui. Paskaitą skaitė prof. Arvydas Žygas, koncerte dalyvavo aktorė Virginija Kochanskytė, solistė Rita Preikšaitė, pianistė Aušra Bartkevičiūtė.

Dabar šioje puikia akustika pasižyminčioje salėje vyksta įvairūs renginiai - kameriniai klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su menininkas, skaitomos paskaitos, rengiamos konferencijos. Antrajame aukšte kas mėnesį keičiamos profesionalaus meno bei tautodailės parodos Retsykiais Koplyčioje aukojamos šv. Mišios. Senajame pastate aidi ir vaikų balsai - čia repetuoja bei koncertus rengia Koplyčios vaikų choro studija.

Tel.: (8~381) 54 432

El. paštas: anyksciukoplycia@gmail.com

Darbo laikas: antradienis−šeštadienis, nuo 8 iki 17 val.,

Pietų pertrauka − nuo 12 iki 13 val.
Parodos bilieto kaina: 1 Lt