Ažuožeriai

A.Vienuolio gimtinė Kaip prisimena senieji ažuožeriečiai, kaimas tol, kol nebuvo Ilgio ežero, o tik upelis bėgęs per slėnį, vadinosi Dvarakincais. Taip Ažuožeriai buvo vadinami tik oficialiuose valdžios raštuose, kai kur buvo rašoma ,,Zaoziorai’’. Ažuožeriai susisiekė su Kurmino dvaro žemėmis, gal todėl ir buvo atsiradęs pavadinimas ,,Dvarakincai’’ – ,,Dvaregalė’’, vieta už dvaro žemių. Gal dėl to, kaip knygoje ,,A.Vienuolio gyvenimo pėdsakais’’ rašo R.Šaltenis, kad žodis ,,Dvarakincai’’ buvęs nelietuviškas, negražus, žmonės jo vengė ir pradėjo kaimą vadinti Ažuožeriais. Žukauskų namai savo išore kaime buvo šauniausi. Sodyba plati, erdvi. Dideli daržai, gražiausias kaimo sodas, pilnas įvairiausių obelų, kriaušių, vaiskrūmių, kelminių bičių avilių. Gyvenamasis namas buvęs dviejų galų , kurių viename buvo švari kamarėlė svečiams, o vėliau Untaniukui, kai jis mokydamasis parvažiuodavo žiemos ir vasaros atostogų. Tas namas, Žukauskams išsikėlus į Ažupiečius, vėliau ėjęs per kelių savininkų rankas, pokario metais perkeltas į Anykščius. Sode buvusios 2 kūdros. Visai arti prie vienos stovėjęs svirnas. A.Vienuolis pasakojęs: ,,Kai būdavo liūtys, patvindavo, ir vanduo paeidavo net po klėtelės grindim. Būdavo baisu miegoti: jei įlūžtų grindys, pliumpt į vandenį...’’ Sodyboje augo daug aukštų liepų. Po viena buvo įtaisytos sūpynės, o kitos viršūnėje – gandralizdis. Vaikystėje Antaniukas pats obelyje buvo įsitaisęs ,,gandralizdį’’, į kurį įsikoręs nakvodavo, kol kartą užėjusi audra jį miegantį kiaurai permerkė . Iki senatvės A.Vienuolis dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, turėjo čia pamėgtas vietas, lankydavo buvusius kaimynus, sakydavo: ,,Užuožerių žmogus tai man net kvepia’’. Jis kaip retas sugebėjo įvertinti gamtovaizdžių, žmonių grožį – sodrioms gyvenimo spalvoms ir grožiui rašytojas neliko abejingas ligi paskutinės akimirkos...

Daugiau informacijos: www.antour.lt