„Penkių širdžių" koplytstulpis Tirkšliuose

Penkių širdžių koplytstulpis Tirkšliuose sumūrytas nežinomo autoriaus 1676 m. Koplytstulpis baltas, mūrinis, tinkuotas, apie 8 m aukščio, pasibaigia geležiniu kryžiumi. Jo viršuje yra nedidelė, keturkampė, vertikalių formų koplytėlė – imituojanti portiką. Apvaliąją dalį iš trijų pusių puošia ryškiai raudonų penkių širdžių eilės. koplytstulpio architektūrai įtakos turėjo ankstyvasis barokas. 1981 m. koplytstulpis restauruotas pagal architekto V.Žemkalnio projektą.

Koplytstulpis stovi miestelio aikštės pakraštyje, prie senojo Mažeikiai- Seda kelio, aštuonkampėje aikštelėje, įrengtoje ant supiltos žemės kauburio. Aikštelę juosia žema, dengta dvišlaičiu stogeliu, akmenų mūro tvora.

Apie koplytstulpio atsiradimą yra daug padavimų. Viename jų teigiama, kad koplystulpį pastačiusi Važinskienė savo sūnaus, kurį pakorė švedai, atminimui, 1667 m.

Kitame padavime menama, kad švedams puolant žemaičius, Tirkšlių savininkas ir Apuolės pilies gynėjas Važinskis buvę išvykęs į apylinkes telkti kariuomenės. Švedai atvykę į Tirkšlius ir pradėję Važinskio ieškoti. Juos pamačiusi Važinskienė su 4 vaikais pasislėpusi viename iš trijų dvaro požeminių urvų. Švedai įsiveržę, bet nieko neradę. Sugavę sargą, klausinėję, kur yra dvarininkas ir jo šeima. Tačiau sargas neišdavęs ir slėptuvės neparodęs. Įpykę švedai nuvedę sargą į miestelio aikštę ir ten jį nužudę. Sugrįžęs namo, Važinskis atradęs visus šeimos narius. Ištikimajam sargui, išgelbėjusiam jo šeimos narių gyvybes, pastatydinęs mūrinį paminklą su 5 raudonomis širdimis.

Gyventojai pasakoja, kad Penkių širdžių paminklas, primenąs baudžiavos laikus, dvarininkės Važinskienės valdžią.

Netoli Tirkšlių dvaro, prie Žemalės – Sedos vieškelio, gyveno miškelyje atsiskyrėlis Drazdauskas (dabar ten stovi paminklinis akmuo). Mažai atsiskyrėlis beišeidavo iš savo lūšnelės, tik į mišką uogų, grybų, šaknelių maistui. Vieni baudžiauninkai atnešdavo jam duonos riekelę, kiti – pieno puodynę. Nepatiko Drazdauskas dvarininkei Važinskienei, nes drįso kai kada apie ją aštresnį žodį pasakyti.

Vieną dieną įdavė ponia savo tarnams maisto ir prisakė nunešti atsiskyrėliui. Tą pačią dieną į Tirkšlių girią išjojo pamedžioti Važinskienės sūnus ir pasiklydo. Jau temstant pamatė miško glūdumoje žiburėlį. Tai ir buvo atsiskyrėlio lūšnelė. Prisipažino labai išalkęs, o senukas jam sako: „Nieko neturiu, sūneli, tik tavo motinos atsiųstą dubenėlį sriubos su mėsa ir duona“. Ir atidavė Važinskienės sūnui tą maistą. Namie pajuto jaunikaitis silpnumą, stiprius skausmus viduriuose, o motina, sužinojusi, ką suvalgė sūnus, apalpo, mat maistas buvęs užnuodytas. Po sūnaus mirties buvo pažymėtas pirmasis širdies skausmas.

Kitas dvarininkės sūnus užjojo į karčemą. Buvo jau gerokai „įkaitęs“, kai liepė vienam valstiečiui užsodinti jį ant arklio. Šis nepakluso: „tu mums ne ponas – baudžiava panaikinta“. Kirto Važinskas buvusiajam baudžiauninkui per veidą. Ir už tą smūgį sumokėjo savo gyvybe… Tai buvo antro skausmo širdis būsimajam paminklui.
Bėgo laikas. Dar vienas Važinskas išjojo į karą ir žuvo, palikdamas trečiąją skausmo širdį paminklui.

O Važinskienė susiruošė evakuotis. Susidėjo savo brangenybes į metalinę dėžę ir užkasė Tirkšlių girioje. Toje vietoje pasodino pušaitę ir į jos šerdį įkalė geležinį pleištą. Dvarininkei padėjo du likę sūnūs. Grįžtant vienas, gobšumo apakintas, užmušė savo brolį. O prie pat namų jį patį kažkas nušovė. Brangenybių paslaptį priglaudė Tirkšlių miškas, o paminkle liko dar dvi skausmo širdys. Dabar jau visos penkios.