Akmuo, vadinamas “Juoduoju” arba “Meilės” akmeniu

Tai Respublikinės reikšmės geologijos gamtos paveldo paminklas, kuris
yra Viekšnių seniūnijoje, Žibikų miške, apie 0,2 km į šiaurę nuo Viekšnių-Tirkšlių kelio. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos, 5,59 m ilgio, 3,76 m pločio, 1,98 m aukščio. Paviršius grubus, nenugludintas. Akmenį sudaro silikatų klasės mineralai plagioklazas, granatas ir mikroklinas, silicio dioksido mineralas kvarcas, filosilikatinis mineralas biotitas.

Juoduoju akmeniu vadinamas dėl juodos spalvos plutelės, dengiančios didžiają paviršiaus dalį. Ja pasidengė ilgą laiką buvęs apsemtas vandens, greičiausiai tekančio. Tada į akmens paviršių įsigėrė geležies grupės elemento mangano junginiai ir dėl to paviršius pajuodo. Kažkurį laiką dalis akmens buvo iškilusi virš vandens, nes viena pusė liko plika,be juodos plėvelės.

Tikėtina, kad šis akmuo buvo atneštas priešpaskutiniu ledynmečiu, kuris baigėsi prieš 70 tūkst. metų iš Švedijos ar šiaurės Suomijos, ir gulėjęs didžiulio ežero pakraštyje, kurį geologai sąlyginai vadina Ventos paleoežeru.

Ventos regioninio parko direkcijos iniciatyva akmens aplinka sutvarkyta, pats akmuo daugiau atidengtas, akmenimis išgrįstas takelis prie jo, lankytojams įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pagamintas informacinis stendas.

Manoma, kad prie šio akmens dar nuo akmens amžiaus vykdavo religinės apeigos, ritualai. Meilės akmeniu pavadintas todėl, kad apie 1930 m. šioje vietoje tragiškai pasibaigė liūdna meilės istorija. Seni žmonės pasakojo, kad paprastas jaunuolis pamilo turtingo ūkininko dukrą. Tėvai jai neleido tekėti už vargšo. Tačiau jausmas buvo toks stiprus, kad jaunuoliai verčiau nusprendė išeiti iš gyvenimo, negu atsisakyti savo meilės. Paskutinis jųdviejų susitikimas įvyko prie šio akmens. Prieš ateidamas čia, jaunuolis atkeršydamas padegė savo merginos tėvų namus. Jis turėjo ginklą, kuriuo nušovė mylimąją ir čia pat nusišovė pats. Toje vietoje, kur jie atsisveikino su gyvenimu, žmonės rado aplink primėtyta saldainių popierėlių. Galbūt taip įsimylėjėliai bandė „pasaldinti" paskutines gyvenimo akimirkas.

Apie šį akmenį yra užrašyta keletą padavimų: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas.

Informacijos šaltinis: Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras