Švč. Trejybės Pabiržės parapijos bažnyčia

Pirmoji medinė katalikų bažnyčia pastatyta 1515 m. Mikalojaus Mikalojaičio Radvilos jaunojo rūpesčiu.
1645 m. Karolis ir Marija Rastauskai dovanojo palivarką ir 1647 m. pastatė naują medinę bažnyčią. Ją 1680 m. konsekravo pavyskupis Mikalojus Slupskis. Bažnyčią buvo Biržų parapijos filija, turėjo 5 altorius. Apie 1726–1729 m. Pabiržė tapo savarankiška parapija. 1737 m. bažnyčia buvo apleista, be grindų, bokštų, stogas begriūvantis. 1755 m. bažnyčiai priklausė 2 kaimai (10 kiemų).

1707 m. ant buvusio piliakalnio pradėta statyti trečiąją, jau mūrinę, bažnyčią, tačiau statyba užstrigo, ją atnaujino tik klebonas Gasparas Antanas Šarkevičius 1766 m. ir pradėjo statyti mūrinę bažnyčią. Pastatyta 1772 m. Pavyskupis Feliksas Jonas Tovianskis ją 1777 m. konsekravo. Iki 1796 m. pastatyta mūrinė klebonija.

1897 m. patvirtintas inžinieriaus iš Rygos Floriano Vyganovskio mūrinės bažnyčios projektas (sąmatinė vertė 25 934 rb). 1910 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu išmūryta raudonų plytų bažnyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo klebono Igno Andrašiūno iniciatyva pastatyta ūkinių trobesių, įrengta parapijos salė. 1928 m. jis išdažė bažnyčią, pastatė suolus, aprūpino bažnytiniais reikmenimis. 1929 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią konsekravo. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia gerokai apgadinta, apgriauti bokštai, stogas. Klebono kanauninko Vinco Norkaus rūpesčiu suremontuota. Pabiržėje 1976–1982 m. gyveno ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, ta proga 2000 m. čia buvo atidengta ąžuolinė atminimo lenta su bareljefu (aut. L. Juozonis).