Meilės sala

Šio amžiaus pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi į „Meilės salą“ Nemuno upėje. Čia kurdavo laužą, šokdavo ir dainuodavo. Dvyliktą valandą nakties merginos eidavo į kairį salos krantą, o vaikinai – į dešinį. Tada kiekvienas į upę leisdavo savo vainiką su degančia žvakute. Prie vainikų pririšdavo lenteles su savininko vardu. Salos (ilgis apie pusė kilometro) gale, kur suteka upės srovės, susitikdavo ir vainikai. „Susiporavusius“ vainikus stebėdavo budintieji valtyse ir garsiai skelbdavo „laimingųjų porų“ vardus.
Iš leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, 2000
© A. Žarskus
© Vydija
3-ajame dešimtmetyje tiltu per Nemuną kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai pasiekdavo Meilės salą, kur veikė populiarus tuomet paplūdimys.
Nemuno vandenys į Meilės salą iš Pervalkos atnešė daug smėlio ir pažėrė jį dešiniajame salos krante. Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai. Spygliuotos vielos tvora salos viduryje ją dalino į Lenkiją ir Lietuvą. Meilės saloje netrukus atsirado patogios persirengimo ir drabužių saugojimo patalpos. Tiltelis sujungė kurorto krantą su sala, į joje esantį paplūdimį gabeno garlaivis. Meilės salos paplūdimys veikė iki 1935 metų.

Mūsų kurorto paplūdimiai: nuo 19 amžiaus vidurio iki dabar, Vytautas VALENTUKEVIČIUS. http://www.druskonis.lt/archyvai/1999-07-12/