Žiogeliai

Žaliuojantys miškai ir iškilmingai iš pagarbos nutilusios paunksmės, ir švelnūs, glamonėjantys vėjeliai…” Žymių poetų žodžiai išnyra iš atminties, keliaujant po dainomis ir legendomis apipintą Dainavos kraštą. Čia, pietinėje Lietuvos dalyje, nuo seno gyveno nuoširdūs dainingi žmonės, mylintys savo miškus ir daug prakaito reikalaujančią smėlingą dirvą, pasitinkantys svečią gardžia duona ir dainomis. Bet vargu ar mūsų protėviams buvo aišku, kad geria ir mazgojasi vandeniu, kuris gelbsti nuo visokių negalių, kad ir oras, kuriuo jie kvėpuoja - vaistas. Vanduo ir oras, iš žemės gelmių trykštantys šaltiniai, sugrąžinantys žmonėms sveikatą, plačiai išgarsino Druskininkų kurortą, pamėgtą įvairių kraštų poilsiautojų.Nepakartojama dvasingumo šviesa Druskininkus apgaubė M.K.Čiurlionio genijus; čia prabėgo jo vaiko dienos ir pačios kūrybingiausios jaunystės vasaros, čionykštės gamtos garsai ir spalvos jį įkvėpė nemirtingiems kūriniams, kuriuos dabar žino visas kultūringas pasaulis.
Tik apie 10km žemyn Nemunu, apsupti visada žaliuojančių pušynų išnyra Žiogeliai – jaukus sėlininkų kaimas, vadinamas kupėtiniu, mat sodybos čia susiglaudę puslankiu, lyg į kupetą. Pasakojama, kad nuo neatmenamų laikų kaimo vyrai plukdydavo sėlius, dirbo miške pjovėjais, eiguliais, sakintojais. Moterys verpė, audė, su vaikais grybaudavo, uogaudavo, riešutaudavo. Iš tiesų, krepšį baravykų gali prisirinkti vos išėjus už kiemo tvoros. Iki šiol šis panemunės dzūkų kaimas išsiskiria palyginti gerai išsaugota etnoarchitektūra, bendru apstatymu, tradiciškai glaudžiais kaimo žmonių bendruomenės ryšiais.Ne veltui kraštotyros literatūroje Žiogelių kaimas pristatomas kaip etnokultūrinis draustinis.

Šaltinis: http://www.sodybaziogeliai.lt/