Pajevonys

Aplankykime turintį savo istoriją ir tradicijas Pajevonį. Pajevonys, reto grožio Sūduvos kampelis, rūpestingai puoselėjamas ir puošiamas tampa vis patrauklesnis turistams ir renginių iniciatoriams. Pajevonys minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų-jotvingių gyvenvietė, su visomis apeigomis. Teigiama, kad šioje vietoje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir žynių – kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras. Tikima, kad buvo net šešios šventyklos, tai Perkūno, Pergalės, Peržadės, Troicės, Perpačio, Peramžiaus, kurios turėjo savo paskirtį ir reikšmę. Aukščiausia valdžia buvo Kunigas, kiti buvo jo tikėjimo pasekėjai ir vykdytojai. Šiuo metu Pajevonyje yra aikštė su Kunigo sosto imitacija.

Projekto „Laukinis kempingas“ dėka Pajevonio poilsiavietėje pastatyta pavėsinės, tinklinio aikštelė, bendro naudojimo teritorijose auga nauji sodinukai. Miestelio centre 500-osioms mirties metinėms paminėti 1935 m. pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam stovi iki šių dienų. Miestelio centre – legendos motyvais sukurta medinė skulptūra.

Visais laikais didžiausia bet kurio krašto vertybė yra jo žmonės. Šį kartą reikia paminėti Pajevonyje vykusio plenero dalyvius, kurie negailėjo laiko ir jėgų, kad prakalbintų medį ar akmenį. Pleneriniai darbai ne tik meniški, bet ir funkcionalūs – jie tarnaus pajevoniečiams kaip suoliukai ilsintis ir grožintis nuostabiu gamtovaizdžiu arba informuos svečius apie Pajevonio lankytinas vietas. Išsirinktasis akmentašiui akmuo praskleidė šio krašto praeitį, pasakojo apie senovės gyventojų tikėjimą, jų garbinamus Saulę, Perkūną ir kitas dievybes. Tai, ką menininkui akmuo kalbėjo, įvairiais simboliais ir ženklais jis užfiksavo skulptūroje „Laiko ženklai“. Tinkamus ąžuolus medžio drožėjams padovanojo Pajevonio girininkija. Darbe ,,Protėvių dvasia“ perteikta laisvų žmonių bendravimas, senoviškas žinios siuntimą ugnimi ir dūmais, ryšio palaikymas su dabarties kartomis. Medžio kompozicijoje ,,Žalčiai“ panaudota saulės, žaibo, žalčių simbolius. „Vaidilutė“ saugos Pajevonio miestelį, sūduvių protėvių lopšį, nuo blogio. ,,Ugnies vartai“, pastatyti piliakalnio prieigose su seniūnijos žemėlapiu, tarsi gyvena šios vietovės dvasia. Šis stendas tarnaus ne tik kaip informacinė priemonė, bet ir kaip funkcionalus meno kūrinys, sutinkantis visus atvykusius prie piliakalnio.

Galime tik pasidžiaugti, kad atkaklių ir išradingų žmonių dėka Pajevonio miestelis tampa žinomas ne tik apskrityje, bet ir respublikoje. Ne tik dėl gražiai tvarkomos aplinkos, bet ir dėl reikšmingos praeities Pajevonyje sulaukiama vis daugiau svečių, ieškančių čia atsakymų į Sūduvos krašto istorijos klausimus. Ar nebus tai ženklai, liudijantys, kad istorija tam tikra prasme kartojasi ir Pajevonys vėl tampa reikšmingas visai Sūduvai?

Dabravolės piliakalnis su senovės gyvenviete yra pripažintas archeologijos paminklu. Piliakalnis yra Dabravolės kaime, nuo Vištyčio miestelio nutolęs apie 5 kilometrus. Archeologijos paminklo teritoriją sudaro piliakalnis su vakarinėje papėdėje esančia senovės gyvenviete. Paminklo teritorijos ir apsauginės zonos plotas yra 1,6 hektaro. Piliakalnio rytinis šlaitas yra status, apie 25 m aukščio, kiti šlaitai kiek žemesni ir nuolaidesni. Piliakalnio viršuje - ovali 36 m. ilgio aikštelė, kurios pietinės dalies plotis 22 m. Pietiniuose pakraščiuose ir šlaituose aptinkama kultūrinio sluoksnio pėdsakų, rasta lipdytos gruoblėtu paviršiumi keramikos. Vakarinėje piliakalnio dalyje rasti buvusios gyvenvietės pėdsakai. Piliakalnio papėdėje, auga daugiakamienė liepa su iš kelmo išsišakojusiais 37 kamienais.

Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete, įrašytas į respublikinės reikšmės Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pakeliui Kunigiškių piliakalnį, tarsi praeities paslapčių sargyboje, stovi žilojo Krivio skulptūra (aut. J. Zubavičius). Pajevonio piliakalnis stūkso tarp Skardupio ir Ėglupio upelių esančiame kranto kyšulyje. 1963-1964 m. Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto archeologų grupė, vadovaujama P. Kulikausko, atliko pirmuosius archeologinius piliakalnio kasinėjimus. Buvo tirta piliakalnio aikštelė ir nedidelė dalis gyvenvietės (ji dar kartą tirta 1994 m.). Kasinėjimų metu buvo rasta papuošalų - žalvarinių segių, įvijinių žiedų, smeigtukas, įvija su pakabučiais ir kt. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Už šio piliakalnio tvarkymo darbus pajevoniečiai, pasiūlius KPD Marijampolės padaliniui, vieninteliai apskrityje gavo respublikinį Archeologijos paveldo išsaugojimo 2005 m. geriausių darbų konkurso Didįjį prizą, kuris buvo įteiktas šių metų balandžio mėn. Trakų pilyje. Apdovanojimas patvirtino, kad paveldo objektas atitinka archeologijos paminklo lankymui keliamus reikalavimus.

Prie Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnio gausu renginių nuo senųjų amatų dienų iki lankininkų ir riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ riterių pasirodymų. Didžiausio susidomėjimo sulaukia iki pergalės dvikovose besikaunantys riteriai spindinčiais šarvais. Viduramžio šokiai nukelia visus susirinkusius į tolimą praeitį. Šventės tęsiasi iki vėlyvos nakties. Patys šventės dalyviai gali išbandyti jėgas ieties metimo, šaudymo iš lanko į taikinį, šuolio į tolį varžybose naudojant turistinę lazdą, akmens svaidymo rungtyse. Vakare visi susėda prie laužo, vaišinasi katile ant laužo virta koše. Pasistiprinę, susibūrę į komandas, patraukia į naktinį žygį ieškoti paslėpto Sūduvos sostinės lobio. Tai iš anksto suplanuotas, pažymėtas maršrutas, kuriuo tenka eiti naudojantis kompasais, prožektoriais, gertuvėmis ir užkandžiais. Po lobio ieškojimo visi susirinka pailsėti prie laužo. Skamba senovinės sūduvių dainos, aptariami patirti dienos įspūdžiai. Tai tik keletas epizodų iš renginių menančių senovę.

Šaltinis: http://www.vilkaviskisinfo.lt/