Paežerių dvaras

Paežerių dvaro sodyba – unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė ir vertinamas kaip vienas raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750–1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740–1821), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.

Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų partete augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.

Mirus paskutiniam Gauronskiui, našlė Ona Gauronskienė apsigyveno dvare. 1939 m. dvarą iš jos nupirko Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis (1886–1944). Jo iniciatyva buvo rekonstruotas interjeras: įvestas centrinis šildymas, nugriautos dekoratyvinių koklių krosnys. 1940 m. J. Vailokaitis emigravo į Vokietiją, o dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, kuri iš rūmų buvo iškelta 1942 m., nes čia įsikūrė vokiečių okupacinės valdžios generalinis komisaras F. A. fon Rentelnas.

1945–1952 m. Paežerių dvaras buvo Vilkaviškio tarybinio ūkio centras.

1994–1995 m. Paežerių dvaras tapo Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybe.

1995 m. jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui.

Nuo 1998 m. Paežerių dvaro rūmų pirmojo aukšto salėse veikia Vilkaviškio krašto muziejaus parengtos gamtos, proistorės, krašto ir išeivijos istorijos, žymesnių visuomenės veikėjų nuolatinės ekspozicijos. Rotondinėje biliardo salėje rengiamos parodos, skirtos svarbesnėms Lietuvos ir krašto istorijos datoms, žymių krašto žmonių sukaktims pažymėti. Oficinos pirmame aukšte Vilkaviškio krašto muziejaus įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta ekspozicija, skirta muziejaus mecenatei dail. M. B. Stankūnienei ir jos šeimai. Jau tampa tradicinėmis dvaro kiemelyje kasmet rengiamos Sūduvių amatų šventės, į kurias sukviečiami visi senųjų amatų žinovai.

2003 m. LDM dvaro rūmus perdavė Marijampolės apskrities viršininko administracijai.

2004 m. įkurtas Sūduvos (Suvalkijos) regioninis kultūros centras (direktorė G. Pauliukonienė) – tai regioninė kultūros įstaiga, siekianti saugoti, aktualizuoti, sisteminti, puoselėti bei propaguoti istorinio-etninio regiono kultūrinį paveldą, sudaryti galimybes pažinti ir lankyti regiono kultūros paveldo objektus, skatinti kultūrinį turizmą regione. Kultūros centre rengiami klasikinės muzikos ir poezijos vakarai, skamba kamerinės muzikos koncertai, pristatomos profesionalaus ir liaudies meno parodos, organizuojami edukaciniai renginiai ir susitikimai.

Šaltinis: http://www.vilkaviskisinfo.lt/