Gelgaudiškio dvaras

Apie 1842-1846 m. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščius dvaro rūmus, kurie čia stovi iki šiol. Dvaras turėjo savo vandentiekį, ledainę ir kitus pastatus. Koideliai 1892 m. dvarą pardavė Komarams, tačiau per žemės reformą 1922 m. dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda.

Būtent čia, prie Gelgaudiškio dvaro 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios scenos Lietuvos televizijos filmui „Tadas Blinda“.

Šiandien dvaro teritorijoje įsikūrusi Gelgaudiškio specialioji mokykla, o centriniai rūmai laukia restauracijos.

Nuo pilies per Nemuną kitame krante raudoniu plieskia Panemunės pilies stogai. Kalbama, kad kažkur turi būti slaptas požeminis praėjimas, nutiestas po Nemunu iš vienos pilies į kitą.

Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų.

Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Didelių ąžuolų yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didysis dančiasnapis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.

Dar neseniai parke augo storiausia ir aukščiausia Suvalkijos eglė (aukštis – 41,5 m, skersmuo – 133 cm). 2010 m. pavasarį miškininkai, dalyvaujant būriui smalsuolių, nudžiūvusią eglę nupjovė ir paliko tik kelmą. Suskaičiavus rieves paaiškėjo, kad eglė buvo apie 155 metų amžiaus.

Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis.

„Žvaigždė“. Tai aikštelė, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo ir tuo pačiu stebėdavo perbėgančius žvėris.

„Asesoriaus kapas“. Legenda pasakoja, kad čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), kuris skirdavęs griežtas bausmes baudžiauninkams ir dažnai pats jas vykdydavęs. Vėliau žmonės pastebėjo, kad asesorius pasikeitė, pradėjo skirti mažesnes bausmes. Greitai išaiškėjo, kad jis įsimylėjęs baudžiauninkę. Tačiau dėl luomų skirtumo santuoka su baudžiauninke buvusi neįmanoma. Šioje vietoje asesorius sielvarto apimtas nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį. Teisėjas buvęs labai turtingas. Čia aukso ieškotojai ne kartą slapta kasė duobes, ieškodami asesoriaus auksinės kardo makšties ir diržo sagties.

„Velnio kalnas“. Tai įspūdinga, daugelyje legendų minima stačiais šlaitais kalva. Šio kalno pavadinimo kilmę aiškina legendos. Viena – kad baudžiavos laikais pietinėje kalno pusėje buvusi dirbama dvaro žemė, kurią baudžiauninkai mediniais arklais sunkiai įdirbdavo. Kai baudžiauninkus siųsdavo arti šią žemę, jie sakydavę: „ir vėl į tą velnio kalną“. Kita legenda – kad ir baudžiavos laikais šį gražų kalną mėgdavę dvarininkai. Čia rengdavę iškylas, puotas. Baudžiauninkai, matydami iškylaujančius ponus, sakydavę: „ir vėl tie velniai puotauja“. Vėliau ši vieta pradėta vadinti Velnio kalnu.

Informacijos šaltinis: www.tic.sesupe.lt