Daugpilis (latv. Daugavpils)

Daugpilis – miestas Latvijos pietryčiuose, prie Dauguvos upės. 1893–1920 m. vadintas Dvinsku. Tai antras pagal dydį miestas Latvijoje, turintis daugiau nei 100 000 gyventojų. Daugpilis yra pagrindinis geležinkelio paskirstymo centras. Miestas yra 33 km nuo Baltarusijos ir 25 km nuo Lietuvos sienų.

Miestą įkūrė Livonijos ordinas, už 18 km nuo buvusios lietuvių gyvenvietės Naujinio Nuo 1275 m. buvo komtūrijos centras su įtvirtinta pilimi. Lietuviai ne kartą ją puolė, sugriaudavo, o 1281–1313 m. valdė. 1561-69 priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, vėliau – ATR. 1577 m. Diunaburgą užėmė ir nuniokojo rusų kariuomenė, vadovaujama Ivano IV. Miestas buvo atstatytas visai kitoje vietoje – 19 km žemiau Dauguvos.(Joje šiandien ir išsidėstęs dabartinis Daugpilis). Naujosios Diunaburgo tvirtovės statybą pabaigė Lietuvos-Lenkijos karalius Steponas Batoras, 1582 m. naujajam miestui suteikė Magdeburgo teises. Nuo 1677 m. Diunaburgas tapo Uždaugavio vaivadijos sostinė.

XVII a. Diunaburgas trumpam (1656 – 1667 m.) pervadintas Borisoglebsku. Po pirmo ATR padalinimo 1772 m. pateko į Rusijos imperiją, nuo 1802 m. priklausė Vitebsko gubernijai. 1810 – 1833 m. mieste pastatyta karinė tvirtovė, suvaidinusi svarbų vaidmenį 1812 m. atremiant Napoleono puolimą.

1826 m. pagal Peterburge patvirtintą projektą prasidėjo intensyvi miesto statyba – tvirtovės kariškiams bei jų šeimų nariams reikėjo gyvenamo ploto. Įsikūręs svarbių vandens bei sausumos keių sankryžoje Daugpilis tapo svarbiu transporto mazgu. XIX a. traukiniai kursuodavo į Peterburgą (nuo 1860 m.), į Rygą (nuo 1861 m.), į Varšuvą (nuo 1862 m.), į Oriolą (nuo 1866 m.) ir į Radviliškį (nuo 1873 m.).

XIX ir XX a. sandūroje mieste veikė daugiau nei 60 pramonės įmonių, iš kurių stambiausios buvo: geležinkelio dirbuvės, odos apdirbimo gamyklos, degtukų ir sagų fabrikai. Pirmasis medinis tiltas, kuris sujungė abu Dauguvos krantus, buvo pastatytas dar 1812 m. Vėliau įrengti dar keli mediniai, o nuo 1853 m. – ir pirmasis plieno konstrukcijų tiltas Baltijos kraštuose.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu gyventojų daugumą sudarė žydai (46 %), rusai (27,5 %) ir lenkai (16,3 %). 1913 m. mieste buvo 39 mokyklos, iš jų dvi vidurinės (realinė mokykla ir moterų gimnazija), 1857 m. atidarytas teatras , o taip pat 15 nedidelių ligoninių bei dvi vaistinės. Miesto prieigose Mežcieme stovėjo 1883 m. grafo Pliaterio-Zibergo įkurta gydykla „Pogulianka“. Iki pat I pasaulinio karo pradžios šiame rajone kūrėsi vasarotojai ir 1915 m. jame jau stovėjo 117 vasarnamių.

XIX ir XX a. sandūroje ir kitame Dauguvos krante esančioje Gryvoje vyko statybos. (Administraciškai ji priklausė Kuržemės gubernijos Ilūkstės apskričiai). Čia išaugusiai gyvenvietei 1912 m. suteiktos miesto teisės. I pasaulinio karo metu dauguma pramonės įmonių kartu su darbininkais buvo evakuota į Rusijos gilumą, o mieste įsikūrė 5-tosios rusų armijos štabas. Miestiečių skaičius sumažėjo keturis kartus.

Daugpilio atstatymas prasidėjo 1920 m., kai Lenkijos ir Latvijos armijos miestą išlaisvino nuo bolševikų. Nepriklausomybės metais suklestėjo kultūrinis gyvenimas. Nors mieste buvo 602 nedidelės pramonės įmonės, tačiau pramonės prieškarinis lygis visgi nebuvo pasiektas. II pasaulinio karo metu Mežcieme įsteigta stovykla „Stalag-340“ tarybiniams karo belaisviams, o Daugpilio tvirtovėje – žydų getas. 1944 m. liepos mėnesį vykusių mūšių metu didelė dalis miesto buvo sugriauta.

Pokario metais Daugpilyje kūrėsi naujos įmonės. Buvo pastatytos lokomotyvų remonto, elektros prietaisų ir kt. gamyklos, tarp jų ir didžiausia chemijos pramonės įmonė Latvijoje – Daugpilio cheminio pluošto gamykla. Kartu su gamyklomis iškilo ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonai, didžiausias iš jų – „Chemikų gyvenvietė“. Nuo 1946 m. mieste važinėja tramvajus. 1956 m. prie Daugpilio prijungtas iki tol buvęs savarankišku Gryvos miestas. 1989 m. abu Dauguvos krantus sujungė Vienybės tiltas.

Pagal 2011 m. statistiką mieste gyvena 108 260 žmonių, iš kurių: 51.8% rusai, 18% latviai, 14.4% lenkai, 7.6% baltarusiai, 2.1% ukrainiečiai, 0.9% lietuviai ir 5.2% kiti.

Miesto centras yra nacionalinis architektūros paveldas. Daugpilis yra vienas iš nedaugelio Latvijos miestų, kuriame klasikinis stilius persypinęs su eklestikos stiliu. Miestas turtingas raudonų plytų pastatais, kuriuos sėkmingai vystė dauguma architektų. Daugiausiai prie to Daugpilyje prisidėjo vokiečių kilmės architektas Vilhelm Neimanis, kuris buvo vyriausiasis miesto architektas 1878 – 1895 metais.

Miestas yra užmezgęs partnerystės ryšius su Panevėžio miestu.