Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Naujojoje Žagarėje bažnyčia buvo pastatyta 1528 m. medinė ir griūvanti, ji išliko iki 1623 m. statybos. Pagal padavimą, Šiaulių ekonomijos dvarų valdytojas Minginas, susipykęs su Senosios Žagarės dvaru ir kunigais, nusprendė pastatyti dar gražesnę bažnyčią Naujojoje Žagarėje, teisindamasis, kad su senąja puse sunku susisiekti dėl potvynių pavasariais ir per dideles liūtis, be to, gręsiąs reformacijos pavojus. Nors ir baloje, bet būsianti išmūryta aukštesnė ir gražesnė bažnyčia. Statybos pradėtos 1623 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis, užbaigtos 1633 m. dėl senžagariškių pavydo bažnyčios sienų ir bokšto planuotas aukštis nebuvo pasiektas - Senosios Žagarės kunigai ir dvasininkai papirko bažnyčios statybos meistrus ir bažnyčios darbų vedėjas, neužbaigęs darbo išvažiavo. Likę blogesni meistrai taip ir neišpildė numatyto Mingino plano.
1786 m. didesnė pusė gyventojų jau buvę krikščionys. Bažnyčios globėjais buvo laikomi grafai Zubovai (XVIII a.). 1805 m. bažnyčia sudegė, o paskui buvo atnaujinta grafo Zubovo, parapijiečių ir klebono lėšomis. Tais pačiais metais pastatyta ir klebonija ypač storomis molio sienomis.
Prie bažnyčios pustrečio šimto metų (1600-1854) veikė parapinė mokykla, kurioje skirtingais laikotarpiais mokė lietuvių, lotynų, lenkų ir rusų kalbomis.
Iki 1800 m. valandas skelbdavo bažnyčios laikrodis. Iki šių dienų bažnyčioje išlikę senieji varpai. Vienas 720 kg., lietas ir dovanotas bažnyčiai 1809 m. Antrasis 460 kg., parūpintas klebono 1614 m. Bažnyčioje saugomas Napoleono kariuomenės būgnas.
Pagal 1792 m. generalinės vizitacijos aktą, bažnyčia buvusi mūrinė, dengta lentelėmis, su dešimčia langų ir septyniais altoriais. Šventorius aptvertas akmenų tvora nuo miestelio pusės ir statinių tvora nuo klebonijos. Bažnyčia vienanavė, su presbiterija, užsibaigiančia trisiene apsida, ir keturkampiu bokštu priekyje. Šiaurinėje pusėje prie navos šliejasi zakristija, dengta dvišlaičiu stogu. Centrinis altorius barokinis, ant aštuonių kolonų. Kolonos iš pušies, tinkuotos, su paauksinimais. Medinis choras su vargonais ir baliustrada paremtas keturiomis dorėninėmis kolonomis.
Bažnyčios šventoriuje pietinėje pusėje stovi koplytstulpis, statytas XX a. pradžioje. Jis yra darnių klasicistinių proporcijų.
1961 m. į Žagarę atitremtas vyskupas Julijonas Steponavičius (1911-1991). Iki 1988 m. pragyveno Žagarėje.
Naujosios Žagarės bažnyčia – tvirtovės tipo piramidiniu stogu, rūsčiai monumentali, su kontraforsais, barokiniais altoriais, didelės vertės Kryžiaus kelio įtalų dailininko paveikslais, XIX a. Varšuvoje gamintais vitražais. Didžiojo altoriaus drobė su metalu tapyta 1744 m., restauruota 1855 m. Žalvario varpai lieti 1611 ir 1809 m. Išlikę du seni šilku ir metalu siuvinėti arnotai. Paveikslas ,,Viešpats Kristus perduoda apaštalui šv. Petrui raktus“ yra išsaugotas nuo XVII a. Šv. Juozapo brolijos altoriaus paveikslas ,,Šventoji Šeima“ taip pat išliko nuo XVII a. iki šių dienų. Vėliau bažnyčia praturtėjo altoriniu Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atvaizdu, vertingais ,,Šv. Lauryno“, ,,Šv. Antano“, Kryžiaus kelio stočių paveikslais, medine Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, vitražais ,,Kristus“ ir ,,Švč. M. Marija Maloningoji“.
Šiandien trys bažnyčios puošia Žagarės miestą. Visų 3 bažnyčių architektūros bendras bruožas – stačiakampis planas. Turbūt dėl šios architektūrinės priežasties ir dėl titulo parapinė bažnyčia 1676 m. akte vadinama bazilika. Visos 3 Žagarės bažnyčios savo architektūrinėmis formomis yra skirtingos. Viena iš jų pakartoja pirmųjų medinių Žemaičių vyskupijos bažnyčių bendruosius bruožus. Kita, harmonizuodama su gražios aukštumėlės ir apylinkių banguojančiais paviršiais, išsaugo kuklių renesansinių bruožų visumą. O trečiojoje – renesanso ir baroko elementai susijungė į darnią vienovę. Joje natūralus formos savitumas ir rūstus monumentalumas brangintinas ne mažiau už grynąjį stilių.

Žagarės regioninis parkas