Vilniaus gynybinės sienos bastėja

2007 m. pradėtas Vilniaus gynybinės sienos bastėjos remontas ir nuo 2008 m. vasario 21 d. bastėja nelankoma.

Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų.
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja.
Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių. Tai, jog bastėja pastatyta vėliau negu gynybinė siena, patvirtina archeologiniai tyrimai, raštijos šaltiniai ir įvairaus laikotarpio Vilniaus miesto planai. Apie tai, kad XVII a. pradžioje bastėja jau stovėjo, liudija 1627 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus vaivadijos atstovo Jono Jundilo dokumentas. Tada buvo apžiūrėta miesto gynybinė siena, tikrinta jos techninė būklė. Šiame dokumente minima bastėja, bet apie jos būklę nieko nepasakyta, matyt, šis fortifikacinis įrenginys buvo neseniai pastatytas.
Per 1654–1667 m. vykusį karą su Maskvos caru Aleksejumi Michailovičiumi (1645–1676) Vilnius 1655–1661 m. buvo okupuotas rusų kariuomenės. Smarkiai nukentėjo miesto gynybinė siena bei bastėja. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei 1661 m. atsiėmus Vilnių, per karą nukentėję miesto gynybiniai įtvirtinimai buvo tvarkomi ir remontuojami. Tačiau Šiaurės karo (1700–1721) metu Vilnius vėl nukentėjo nuo svetimų šalių kariuomenių.
Bėgant laikui bastėja neteko savo gynybinės funkcijos. XVIII a. viduryje ji dar buvo žemės paviršiuje, nes aiškiai pažymėta Fiurstenhofo plane (1753 m.).Vėlesniuose (1793–1862) miesto planuose jau nepažymėti net jos pėdsakai (išskyrus bokštą 1793 m. plane). Carinės administracijos pastangomis XIX a. pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti.
1966 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei bastėjos atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis.
1987 m. bastėjoje įrengtas muziejus.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja
Bokšto g. 20/18, LT-01126 Vilnius
tel. +370 (5) 261 21 49
http://www.lnm.lt