Karaimų gatvė Trakuose

Karaimų, nedidelės tiurkų tautybės žmonių, kelias į Lietuvą prasidėjo nuo Solchato miesto Kryme, kai Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas kovėsi su Aukso Orda. 1397-1398 m. atkėlęs dalį karaimų į Lietuvą, Vytautas apgyvendino juos Trakuose. Vėliau karaimų gyvenvietės atsirado ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose karaimai iš pradžių (pirmąjį šimtmetį) ėjo pilių sargybą, vėliau vertėsi daugiausia žemdirbyste, daržininkyste, arklininkyste, prekyba bei amatais, ilgainiui taip suaugdami su Lietuva, kad savo gyvenimo būdu pradėjo nebesiskirti nuo vietos gyventojų.

1441 m. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis suteikė Trakų karaimams Magdeburgo teisę, garantavusią jų bendruomenei savivaldą, kuria jie ir naudojosi iki XVIII a. pabaigos. Karaimai buvo sulyginti su kitų miestų, turinčių Magdeburgo teisę, gyventojais. Jų bendruomenei vadovavo vaitas, turėjęs administracinę ir teisinę valdžią, ir buvo tiesiogiai pavaldus kunigaikščiui. Vaitui pavaldūs buvo visi karaimai, gyvenę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jis buvo renkamas visų bendruomenės narių, o jį tvirtindavo, Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui pritarus, vaivada. Vaitas buvo oficialus karaimų atstovas valstybėje.

Po trečiojo valstybės padalijimo atsidūrę Rusijos imperijoje, Lietuvos karaimai rūpinosi pasikeitusia savo teisine padėtimi. Nuo 1850 m. jie tapo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai, įsteigtai dar 1837 m., ir tik 1863 m. caro įsaku, remiantis seniau turėtomis teisėmis, jie buvo sulyginti su vietiniais Rusijos imperijos gyventojais. Minėtu įsaku taip pat buvo numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą karaimų dvasinę valdybą su atskiru hachanu (dvasiniu vadovu). Tokia valdyba buvo įsteigta ir pradėjo veikti 1869 m. Trakuose, vadovaujama naujai išrinkto hachano.

Karaimų tautinį tapatumą iš esmės lemia tautinė savimonė, istorinės praeities suvokimas, kalba, susijusi su etnine tiurkiška kilme, religija, taip pat dvasinis ir materialinis kultūros paveldas.

Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų Vakarų kipčiakų grupei. Ji artima šiandien gyvoms karačiajų, balkarų, kumykų, Krymo totorių kalboms. Iš senųjų tiurkų šeimos kalbų karaimų kalba artimiausia išnykusiai polovcų kalbai. Kadangi karaimų kalba ilgą laiką gyvavo svetimų, daugiausia ne tiurkų kalbų aplinkoje, ji neįgavo tautinės formos ir egzistuoja trimis dialektais - Trakų, Haličo-Lucko ir Krymo. Trakų ir Haličo-Lucko dialektai savo gramatika ir žodynu yra labai panašūs. Jie skiriasi tik kai kuriomis fonetinėmis ypatybėmis. Krymo karaimų dialektas yra smarkiai asimiliavęsis su gimininga Krymo totorių kalba.Iki mūsų dienų išlikusi karaimų kalba yra išsaugojusi savo ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių. Tai ypač ryšku Trakų dialekte, nes šiuo dialektu kalbantys žmonės nepatyrė kitų tiurkiškų kalbų įtakos ir išsaugojo žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą, būdingą ankstesniam tiurkų kalbų raidos laikotarpiui. Todėl ji ypač reikšminga lyginamajai tiurkų kalbotyrai bei tiurkų kalbų istorijai.

Pirmą žinią apie karaimų kalbos priklausymą tiurkų kalbų grupei paskelbė Upsalos (Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris, lankęsis Lietuvoje 1691 m. Vėliau ją ne kartą tyrinėjo Rusijos orientalistai W. Radloff, V.Gordlevskis ir kiti. Stambiausią studiją apie karaimų kalbą "Karaimische Texte im Dialekt von Troki" Krokuvoje 1929 m. išspausdino lenkų orientalistas profesorius Tadeusz Kowalski. Šis vokiečių kalba parašytas darbas nepraradęs savo vertės iki šiol, juo rėmėsi ir remiasi visi vėlesnieji tyrinėtojai.

T.Kowalski nusipelnęs karaimikai ir tuo, kad paskatino tyrinėti gimtąją kalbą ir pačius karaimus. Trakuose gimęs, mokęsis Vilniuje gimnazijoje, o vėliau Krokuvoje ir Varšuvoje visą gyvenimą dirbęs jo mokinys, pasaulinio garso orientalistas karaimas profesorius Ananjasz Zajączkovvski, tyrinėjęs persų, arabų, tiurkų kalbas ir literatūrą, parašė ir daug reikšmingų studijų apie karaimų kalbą bei literatūrą. Iš jų ypač išsiskiria "Sufiksy irnienne i czasownikowe w języku zachodnio-karaimskim" (1932) (Daiktavardinės ir skaitvardinės priesagos Vakarų karaimų kalboje) ir "Karaims in Poland" (1961) (Karaimai Lenkijoje). Gimtosios kalbos studijoms daug dėmesio skyrė ir kiti du Lenkijos orientalistai karaimai - Krokuvos universiteto dėstytojas Wlodzimierz Zajączkowski ir Varšuvos universiteto dr. Aleksander Dubifiski. Visų minėtų mokslininkų ir Vilniaus MA Istorijos instituto habilituoto daktaro orientalisto Chadžy Seraja Chan Šapšalo bei Maskvos MA Rytų kalbų instituto profesoriaus Nikolajaus Baskakovo pastangomis Maskvoje 1974 m. buvo išleistas trikalbis žodynas "Karaimsko-russko-polskij slovarj", kuris kartu su 1996 m. Vilniuje ALF išleistu Mykolo Firkovičiaus karaimų kalbos vadovėliu "Mien karajče ūriamam" šiandien yra prieinamiausi skaitytojui darbai.

Karaimų tikėjimas (karaimizmas, karaizmas) kaip atskira religija su savarankiškomis dogmomis, bažnytinėmis tradicijomis ir dvasine hierarchija susiformavo VIII a. Mezopotamijos (Irako) teritorijoje. Jos pamatą sudaro šv.Raštas (tik Senasis Testamentas be vėlesnių papildymų bei komentarų). Jis interpretuojamas individualiai, savarankiškai, nepriklausomai nuo autoritetų. Toks šv. Rašto interpretavimas sudaro pagrindinį karaizmo principą, o Dekalogas - pagrindines moralės normas.

Didelės įtakos karaimų religijai formuotis bei plėtotis turėjo islamas, ypač mutakalimitų bei mutazilitų filosofinės dogmos ir hanifitų ritualinės-teisinės krypties principai. Kristus ir Mahometas karaimų yra pripažįstami krikščionių ir musulmonų pranašais.

Kai karaizmo centras iš Bagdado persikėlė į Jeruzalę, šis tikėjimas ėmė plisti daugelyje kraštų. Kryme ir Volgos žemupio stepėse IX a. į karaizmą buvo atversta dalis tiurkiškų genčių (chazarų, vėliau polovcų arba kipčiakų - kumanų ir kt.), kurias ilgainiui religija suvienijo į tautybę. Jų palikuonys ir yra dabar Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Kryme, Rusijoje gyvenantys karaimai.

Nuo pat pirmųjų karaimų persikėlimo į Lietuvą dienų bendruomenės gyvenimas daugiausia koncentravosi Trakuose. Trakai buvo ir tebėra Lietuvos karaimų dvasinio gyvenimo centras, karaimų Meka. Šiais laikais Trakai vaidina tokį vaidmenį net Krymo karaimams, kurių tautiškumas per 80 sovietinio režimo metų buvo pažeistas daug labiau. Ne veltui ir pirmas tautiečių susitikimas 1989 m. buvo surengtas Trakuose. Į jį suvažiavo daugiau kaip 500 karaimų iš įvairių kraštų -Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, ypač iš tokių jos miestų kaip Luckas, Haličas ir, žinoma, iš Krymo.

Trakuose karaimai nuo seno gyveno vienoje gatvėje, kuriai 1990 m. buvo grąžintas senasis Karaimų pavadinimas, kalbėjo ir meldėsi karaimiškai. Nuo XIX a. pradžios karaimai pradeda gyventi visame mieste. Trakuose buvo ir Karaimų dvasinė valdyba, kuriai priklausė Lietuvos ir Lenkijos karaimai. Čia iki 1940 m. veikė karaimų religinė mokykla, kurią lankė visi mokyklinio amžiaus vaikai.

Trakus lankydavo ir lanko visi garbingi Vilniaus svečiai. Vilniuje apie karaimų buvimą galėjai tik išgirsti, o Trakuose galima buvo su jais susitikti, pasisveikinti ir pasišnekėti. Pavyzdžiui, 1930 m. Vilniuje lankęsis Turkijos parlamento narys, turkų Turizmo klubo pirmininkas Rešidas Saffet Bėjus, atvykęs į Trakus iš Vilniaus, nusifotografavo su jį lydinčiais asmenimis, o po to sustojo pasikalbėti su karaimėmis daržininkėmis, padovanojusiomis jam krepšį agurkų. Pasišnekėjęs su jomis turkiškai ir pamatęs pakrantėje valteles, pavadintas "Batmast" ir "Kiugiurčiun", svečias susijaudinęs pasakė, kad jaučiasi esąs ne Galvės ežero pakrantėje, o tarytum Turkijoje, prie Auksinio Rago krantų.

Ypač reikšmingą vaidmenį karaimų kultūroje ir gyvenime Trakai suvaidino pokario metais, nes čia gyveno vienintelis buvusioje Sovietų Sąjungoje karaimų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897 -1982), išrinktas šioms pareigoms dar 1920m.,- čia veikė vienintelė Europoje kenesa - karaimų šventovė. Kitaip tariant, čia dar tebetvyrojo gyva karaimų dvasia, pulsavo, kad ir smarkiai varžomas ir spraudžiamas į rėmus, karaimų bendruomenės gyvenimas, saugomas religijos, apeigų ir kalbos. Tiesa, atvirai lankyti pamaldas žmonės bijojo, bet visas santuokas ir visus naujagimius S.Firkovičius laimino, visus mirusiuosius palydėdavo paskutinėn kelionėn su malda ir tradicine gedulo rauda -syjyt jyry. Be abejo, gyvenant tokiomis sąlygomis, daug autentiškų kultūros, moralės, religijos, kalbos elementų nubyrėjo ar net negrįžtamai išnyko, tačiau tautinė savimonė išliko.

Didžiulę reikšmę šiame procese suvaidino tarpukario intelektinė karaimų veikla, pasireiškusi Vilniuje, Panevėžyje, Haliče ir Lucke, kuri pokario metais jau buvo neįmanoma. Būtent ji surentė tvirtą pamatą, kuriuo rėmėsi pokario kartos, patiriančios kaskart vis skaudesnius asimiliacijos ir nutautėjimo smūgius, juo remiamasi ir dabar, iš paskutiniųjų stengiantis išlikti etnine grupe.

Jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, ypač panaikinus spaudos draudimą, Vilniuje pradeda reikštis čia gyvenusių įvairių tautybių žmonių meninė, politinė, filosofinė mintis. Ne išimtis ir karaimai, tuo labiau, kad išsilavinusių žmonių tarp jų buvo nemažai. 1913-1914 m. pradedamas leisti, tiesa, rusiškai, nes tokios tuo metu buvo taisyklės, žurnalas "Karaimskoje slovo", kurio leidėjai jau pirmajame numeryje paskelbė, kad leidžia žurnalą "dėl tautinės savimonės vystymo ir ugdymo". Pačią žurnalo idėją, norą sužinoti apie savo protėvių praeitį, konsoliduoti tautą, be abejo, paskatino dvasinė atmosfera, kuri tuo metu buvo Vilniuje. (Prisiminkime kad ir M.K.Čiurlionio bei kitos lietuvių šviesuomenės surengtas pirmąsias lietuvių dailės parodas 1906-1907 m.). Tautinės sąmonės atgimimas inspiravo ir karaimų kenesos Vilniuje statybos pradžią 1911 m. Deja, Pirmasis pasaulinis karas tuos darbus sutrukdė. Dauguma karaimų, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai, buvo priversti evakuotis į Rusiją: kas į Peterburgą, Pskovą, Charkovą, kas į Maskvą, Krymą. Bet Trakų karaimai Kryme nesijautė kaip namie, nors jų protėviai buvo kilę iš šių kraštų ir dažnas mėgo šiltą klimatą. Ir kai tik 1920 m. atsirado galimybė grįžti į gimtuosius kraštus, dauguma ir parvyko, iš naujo pakartodami kelią, kurį 1397 m. buvo nuėję jų protėviai.

1920 m. grįžę iš Rusijos, karaimai atsidūrė dviejose valstybėse - Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkonys) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Luckas ir Haličas). Siena išskyrė šeimas, gimines, apsunkino jų bendravimą, bet nesuskaldė tautos. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėję rūpintis tautinės savimonės išsaugojimu, dabar jie to siekė dar atkakliau. Juo labiau kad abi atsikūrusios nacionalinės valstybės - ir Lietuva, ir Lenkija - ryžtingai ėmėsi ugdyti nacionalinę savimonę ir patriotizmo jausmą.

Savaime suprantama, kad ir vienoje, ir kitoje valstybėje sudarydami tik po mažą žmonių saujelę, karaimai negalėjo apsiriboti vien savo nacionalinės kultūros, kurią stengėsi puoselėti ir saugoti, išmanymu ir gyvenimu uždaroje bendruomenėje. Jie buvo veikiami tos kultūrinės terpės, kurioje gyveno, ir savo profesine veikla turėjo integruotis į gyvenamos valstybės visuomeninį gyvenimą.Pavyzdžiui, Panevėžio karaimai tarpukario metais lankė lietuviškas mokyklas ir laisvai kalbėjo lietuviškai. Vilniaus ir Trakų karaimai mokėsi lenkiškose mokyklose, ir pirmuosius lietuvių kalbos kursus surengė 1939 m. Todėl nenuostabu, kad beveik visi karaimai yra daugiakalbiai, tačiau, priklausomai nuo istorinių sąlygų, kuriomis augo jų tėvai ir jie patys, vieni gal labiau linkę prie lietuviškos kultūros, kiti - prie lenkiškos ar rusiškos.

Tačiau tautos istorijai svarbūs ne šie ar kiti neesminiai dalykai, o noras, sugebėjimas, pastangos ir sąlygos išsaugoti savo tautinį tapatumą bei savitumą. Ir pastangos, ir sąlygos tam buvo ir tarpukario Lietuvoje, ir Lenkijoje. Lygiagrečiai su lietuviškomis Lietuvoje ir lenkiškomis Lenkijoje kūrėsi ir karaimiškos organizacijos, buvo leidžiama spauda.

Panevėžyje įsteigiama Lietuvos karaimų draugija "Onarmach" (Pažanga), pradedamas leisti to paties pavadinimo žurnalas karaimų kalba, jaunimas susiburia prie bibliotekos "Karaj bitikligi" (Karaimų raštija), mėgėjų teatras vaidina vieną spektaklį po kito, valstybės lėšomis remontuojama kenesa Sodų gatvėje. Ypač svari anksti žuvusio panevėžiečio poeto Š. Lopato (1904 - 1923) veikla. Nors karaimų tuo metu Panevėžyje gyveno tik 114, jų kultūrinis gyvenimas prieškario Lietuvoje buvo gana aktyvus.

Turtingą dvasinį gyvenimą gyveno ir karaimų bendruomenės Lenkijos teritorijoje.Trakuose 1922 m. įsikuria laikinoji dvasinė valdyba, kuri atstovavo karaimams, kol buvo juridiškai sureguliuoti valstybės ir karaimų bendruomenės santykiai. 1927 m. Trakuose įvyksta visuotinis karaimų bendruomenių delegatų susirinkimas, kuriame vyriausiuoju dvasininku hachanu vienbalsiai išrenkamas buvęs Krymo vyriausias dvasininkas, PO 1918 m. emigravęs į Stambulą, garsus orientalistas Chadžy Seraja Chan Šapšalas. 1928 m. jis atvyksta iš Turkijos į Vilnių, kur išgyvena iki pat mirties 1961 m. Tuo metu Vilniuje jau buvo pastatyta ir pašventinta naujoji kenesa (1923), kuri po nacionalizacijos vėl grąžinta karaimų bendruomenei, o 1993 m. po remonto iš naujo pašventinta. Šalia kenesos brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai, kur rinkdavosi jaunimas, vykdavo paskaitos, susirinkimai, veikė religinė mokykla, gyveno dvasininkas ir zakristijonas. 1936 m. karaimų religinei bendruomenei kartu su musulmonų bendruomene buvo suteiktas juridinių asmenų statusas ir patvirtinti bendruomenių statutai.

Tarpukario metais ypač suaktyvėjo intelektinis ir mokslinis karaimų gyvenimas. Lucke pradedamas leisti žurnalas karaimų kalba "Karaj avazy" (Karaimų balsas). 1924 m. tiurkologo Ananjaszo Zajączkowskio iniciatyva Vilniuje pradedamas leisti istorinės literatūrinės pakraipos žurnalas lenkų kalba "Myšl karaimska" (Karaimų mintis), kuriame spausdinami ir tekstai karaimų kalba. Žurnale spausdinama daug mokslinių straipsnių, bendruomenės gyvenimo kronika, folkloro pavyzdžių, jau minėto lenkų orientalisto Tadeuszo Kowalskio darbai. 1932 m. Vilniuje įsteigiama Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugija. Hachanas Chadžy Seraja Chan Šapšalas, turėjo daug sumanymų, susijusių su karaimų gyveniniu ir apskritai su Oriento tyrinėjimu bei eksponavimu Vilniuje. Vilniaus universitete jis dėstė Rytų kalbas, surengė kelias ekspedicijas į Artimuosius Rytus, parsivežė iš ten orientinės kultūros eksponatų, kurie kartu su jau turimais sudarė būsimo muziejaus pagrindinį fondą.

Įgyvendindamas savo svajonę, Chadžy Seraja Chan Šapšalas inicijuoja karaimų muziejaus statybą Trakuose. Daugelį statybos darbų atlieka patys karaimai, laikydami tai garbės reikalu: vieni vežė karučiais akmenis pamatams, kiti savo vežimais gabeno statybai reikalingas medžiagas iš Vilniaus, treti mūrijo sienas. Net vaikai buvo įtraukiami į statybos darbus. Deja, kai muziejaus pastatas jau buvo baigtas ir beliko pervežti iš Vilniaus eksponatus, kurie buvo sukaupti Chadžy Seraja Chan Sapšalo bute, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Privatus karaimų muziejus išbuvo jo bute iki 1951 m., kol visi eksponatai buvo perduoti į Istorinio - etnografinio muziejaus saugyklas. Karaimų etnografinė paroda Trakuose, karaimų muziejui statytame pastate buvo surengta tik 1967 m. Šiuo metu pastatas remontuojamas ir tikimasi, kad 600-ųjų karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metinių proga jame vėl bus atidaryta ekspozicija.

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistos ir kelios pažintinio pobūdžio knygelės apie karaimų religiją, istoriją ir kalbą. Karaimų vyresnysis dvasininkas S.Firkovičius sudarė ir išleido nedidelę maldaknygę "Koltchalar" (Maldos), į kurią sudėjo įvairias progines maldas, giesmes. Panevėžyje karaimų kalba buvo išleistos I.Krylovo pasakėčios bei M.Lermontovo ir A.Puškino eilės, išverstos poeto Jokūbo Malecko.

Minėti spaudos leidiniai iki šiol yra nepaprastai reikšmingi tautos gyvasties liudininkai. Žmonės, tuo metu buvę jauni ir auklėti pagarbos tautinei kultūrai, gimtajai kalbai dvasia, išsaugojo ją ir šiandien. Deja, jų lieka vis mažiau, o kartu su jais nyksta ir kalba.

Kalbant apie tarpukario karaimų kultūrinį ir religinį gyvenimą Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje, svarbu pažymėti jam būdingą autentiškumą, kurį dabar, deja, beveik esame praradę. Šiandien stengiamės tik prisiminti, atgaminti, atkartoti tai, kas tada buvo gyva, lyg ir savaime suprantama.

Ir vis dėlto nepaprastai svarbu, kad Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, dar ir karaimai pajėgūs atsitiesti. Jie vieni pirmųjų 1988 m. gegužės 15 d. susibūrė į Lietuvos karaimų kultūros bendriją, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime atstatant Lietuvos Nepriklausomybę. 1992 m. balandžio 4 d. buvo priimti nauji Lietuvos karaimų religinės bendruomenės įstatai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė tų pačių metų liepos 30 d. suteikė bendruomenei, kaip nuo XIV amžiaus Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėjai, juridinio asmens teises. Karaimų religija yra pripažinta tradiciškai ir istoriškai egzituojančia Lietuvoje. Nuo 1992 m. Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku yra išrinktas Mykolas Firkovičius. Pastaraisiais metais jis sudarė ir išleido kelias knygas karaimų kalba: "Karaj jyrlary" (Karaimų eilės) 1989 m., "Karaj koltchalary" (Karaimų maldos) 1993 m., "David' Bijnin Machtav Cozmachlary" (Karaliaus Dovydo šlovinimo himnai. Psalmės) 1994 m., o 1996 m. išėjo jo parengtas karaimų kalbos vadovėlis "Mien karajče ūrianiam" (Aš mokausi karaimiškai).

Viena iš svarbiausių karaimų tapatumo išsaugojimo sąlygų yra laikymasis tautinių papročių ir apeigų, susijusių su svarbiausiais gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos ciklų arba kalendorinėmis šventėmis (pvz., jaunojo mėnulio, derliaus, aukojimo). Netgi religinėse šventėse karaimams daug svarbiau tautinis paprotinis momentas, kuriame labai ryškiai išreikštas tiurkiškasis pradas. Karaimų vestuvių papročiai, sužadėtuvių ritualas, lydimas melodingos ir graudžios jaunosios atsisveikinimo su tėvų namais giesmės "Muzhul kielin'" (Nuliūdusi nuotaka), tradiciniai jungtuvių atamano (simboliško piršlio) rinkimai, jaunosios ir jaunojo rengimas ir aksakalų (bendruomenės vyresniųjų) pamokymai ateičiai, jungtuvių giesmės, įžengiant į kenesą, melodija - visa tai panašu į vestuvinius karačiajų ir kitų tiurkiškų Kaukazo bei Krymo tautų papročius. O labiausiai karaimų mėgstama lopšinė "Bir bar ėdi" turi atitikmenį karačiajų folklore. Ne veltui kariačajų lingvistai vadina karaimus kalbos broliais. Beje, karaimai yra bene vienintelė pasaulyje tiurkų tautybė, vartojanti pamaldose ir gimtąją kalbą.

Išsaugoję per amžius savo kalbą ir papročius, turėdami originalų rašytinį palikimą, karaimai stengiasi padaryti jį prieinamą ir jaunosioms kartoms. Tuo tikslu be jau minėto karaimų suvažiavimo 1989 m. buvo surengtos ir kelios proginės mokslinės konferencijos: 1991 m. - garsaus orientalisto habilituoto daktaro hachano Chadžy Seraja Chan Sapšalo 30-osioms mirties metinėms, 1992 m. - vyresniojo karaimų dvasininko Simono Firkovičiaus 10-osioms mirties metinėms ir 1993 m. - garsaus orientalisto profesoriaus Ananjaszo Zajączkowskio 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Visose šiose konferencijose dalyvavo ir Lenkijos bei Krymo karaimų atstovai.

Nors Lenkijoje šiuo metu gyvenantys karaimai, daugiausia Varšuvoje, Gdanske bei Vroclave, yra susibūrę į oficialiai įregistruotą Lenkijos karaimų religinę sąjungą, tačiau iš tikrųjų jie sudaro tų pačių Trakų ir Vilniaus bei Lucko ir Haličo bendruomenių dalį, emigravusią į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo. Privatūs ryšiai (labai dažnai giminiški) tarp jų atsinaujino 1955-1956 m., tačiau pirmoji oficiali Lietuvos karaimų išvyka į Lenkijoje vykusį VII karaimų suvažiavimą įvyko tik 1990 m., kai Lietuva jau buvo paskelbusi Nepriklausomybę.

Nors svetur išvykę karaimai jau praleido ten didesnę savo gyvenimo dalį, Trakai ir Vilnius neprarado jiems savo reikšmingumo ir milžiniškos traukos galios. Kiekvienas stengiasi ne tik pats kuo dažniau atvažiuoti, bet ir vaikus atsivežti į gimtąją žemę, kad šie savo akimis pamatytų, kur Didysis Vytautas buvo įkurdinęs jų protėvius, sugebėjusius per 600 m. išsaugoti tautinį tapatumą ir šventą jo paties atminimą.

Trakuose, o vėliau ir Vilniuje buvo ir yra tam ypatingos sąlygos, nes čia per amžius egzistavo - susipynusios ir atskirai - įvairios kultūros. Egzistuodamos atskirai, jos tuo pačiu metu yra ir kartu vienoje Lietuvos valstybėje, paženklintoje pakantumu ir pagarba vienų kitiems.

Daugiau informacijos: http://www.seniejitrakai.lt