Trakų istorinis nacionalinis parkas

Trakų istorinis nacionalinis parkas įkurtas 1991 metais Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams su jų autentiška gamtine aplinka saugoti. Šiame unikaliame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, kuris atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai išlikęs kultūrinis kraštovaizdis su urbanizuotu centru – istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, su tradicinio žemės naudojimo reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis bei natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis.
Ypatingo grožio Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdis iš dalies yra natūralus, iš dalies suformuotas žmogaus. Jis apima 8,2 tūkst. ha teritoriją, kurioje telkšo daugiau kaip 32 ežerai. Parko branduolį juosia mišrūs miškai, kuriuos rytuose keičia pelkės, pietuose – plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į kontrastingą daubotą kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su Europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Trakų istoriniame nacionaliniame parke vaizdingai išsidėstė piliakalniai, piliavietės, dvarai, kupstiniai ir valakiniai kaimai, vienkiemiai. Visi Trakų istorinio nacionalinio parko komponentai yra apsijungę į integruotą holistinę teritorinę ir vizualinę visumą, kuri palieka neišdildomą įspūdį.
Nacionalinio parko teritorijoje yra 118 kultūros paveldo objektų: nuo pavienių itin reikšmingų dailės, istorijos, archeologijos, architektūros objektų iki didžiulių ir labai vertingų kraštovaizdžio kompleksų. Gausu čia ir gamtos vertybių, iš kurių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 42 rūšys augalų, po 8 – žinduolių ir paukščių, 2 – žuvų, 2 – varliagyvių ir roplių, 19 – bestuburių.
Kultūros ir gamtos vertybėms saugoti Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra sukurta visa draustinių ir rezervatų sistema. Siekiant išsaugoti ir eksponuoti būdingus šiam regionui kaimus, jų planinę erdvinę struktūrą, išlikusias senas etnografiškai vertingas sodybas, jų pastatus, želdinius ir kitus seno kaimo elementus įkurti Senųjų Trakų, Serapiniškių ir Varnikėlių kaimo architektūros draustiniai. Hidrografiniuose Galvės, Akmenos ir Bražuolės draustiniuose siekiama išsaugoti Trakams ir jų apylinkėms savitumą suteikiančius ežerus bei vertingą Bražuolės upelio aukštupio hidrografinę struktūrą.
Kunigaikščio Vytauto gimtinėje ir senojoje Lietuvos sostinėje – Senuosiuose Trakuose, greta kaimo architektūros draustinio dar yra Senųjų Trakų piliavietės kultūrinis rezervatas bei Senųjų Trakų archeologinis draustinis. Jų tikslas – išsaugoti svarbias mūsų istorijai archeologijos ir kraštovaizdžio vertybes: kunigaikščio Vytauto gimtosios pilies vietą bei senovės gyvenvietės liekanas. Užutrakio kraštovaizdžio architektūros draustinyje saugoma ir atkuriama XIX a. pab. grafų Tiškevičių įkurta viena vertingiausių Lietuvoje dvaro sodybų, o Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje siekiama išsaugoti išskirtinį kraštovaizdį su Daniliškių piliakalniu bei sentikių kaimo architektūra.
Dar dvi ypatingos nacionalinio parko vietovės – tai Varnikų botaninis-zoologinis draustinis, kuriame siekiama išsaugoti miško ir pelkės kompleksą su reta vertinga flora bei fauna ir Plomėnų ornitologinis draustinis, kurio tikslas yra išsaugoti Plomėnų pelkę su gausia čia perinčių bei gyvenančių paukščių įvairove.
Galvės, Skaisčio, Bernardinų ir Totoriškių ežerų apsuptyje yra išsidėstęs Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis, sudarantis viso ansamblio branduolį. Jo išskirtinėms vertėms – tradicinei architektūrai, planinei struktūrai ir sąryšiui su gamtine aplinka išsaugoti ir atkurti įsteigti Trakų senamiesčio urbanistinis, Trakų salos bei pusiasalio pilių rezervatai.
Nors Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje žmonės ėmė kurtis jau prieš 4 tūkst. m. prieš Kr., tačiau išskirtinė reikšmė Trakams teko XIII-XVI a., kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė priešinosi Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams. Šalia pilių išaugo Naujųjų Trakų daugiatautis lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių ir lenkų miestas. Trakų mieste egzistavo unikali savivaldos sistema, grįsta Magdeburgo teise – nuo XV a. koegzistavo savivaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. XIV-XVI amžiais Trakų miestas tapo dalinės kunigaikštystės centru ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sosto vieta. Nuo XVI a. Trakai dominavo valstybinio masto kulto erdvėje. 1718 m. Romos popiežius Klemensas XI karūnavo pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kuris tapo lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių tautų piligrimystės objektu. XVII a. miesto augimas sustojo, nes ypatingai palanki viduramžių gynybiniam ir politiniam centrui gamtinė aplinka apribojo Trakų ūkinę ir urbanistinę plėtrą vėlesniais laikais.
Trakuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiapusis istorinis ir kultūrinis palikimas tarsi užsikonservavo. Šioje teritorijoje ryškūs ne tik garsiausių savo laikmečio viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių – didikų Tiškevičių, Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo bei filosofo Izaoko Trakiečio, poeto bei gydytojo Ezra Harofez gyvenimo pėdsakai.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Karaimų g. 5, LT-21104,Trakai
El.paštas – tinp@seniejitrakai.lt
Faksas – (8~528) 55756
http://www.seniejitrakai.lt